Sulaukiau vienos mamos klausimo: ,,Vaikų ugdymas reikalauja daug pastangų ir kantrybės, o rezultato nematai iškart. Kas tave motyvuoja?”
Ilgai galvojau kaip sudėlioti mintis…
Moters prigimtis – rūpintis namų židiniu, vaikų ir vyro ugdymu. Žinoma, šiandien ne visos moterys turi natūralų polinkį tam ir tai nėra blogai.
Tiesiog manau, kad mane apdovanojo… trigubai!
Mano gyvenimo variklis būti šalia savo vaikų, padėti jiems suprasti gyvenimo esmę. Leisti pažinti kokiame pasaulyję gyvename ir koks jis galėtų būti. Padėti patiems atrasti kokie dėsniai veikia gamtoje, tarp žmonių. Aš pati to nežinau, todėl mokausi kartu su vaikais. Tačiau namuose užsidarę visi greit prarastume susidomėjimą. Mano varikliui kuro įpila kitos šeimos, mąstančios ta pačia kryptimi. Be šios aplinkos būtų tiesiog neįmanoma judėti pirmyn. O jeigu mama nejuda- tai visa šeima taip pat stovi vietoje. Toks jau dėsnis.
Ugdymas namuose – tai nėra kelios valandos prie užduočių stalo. Tai visos šeimos gyvenimo būdas 24/7. Tai darbas, kuriame persipina ugdymas su auklėjimu. Tai projektas, kuris trunka visą gyvenimą. Tai pasirinkimas, kuris verčia kažko atsisakyti, kažką pakeisti.
Būna dienų, kai nėra visiškai noro niekam, tačiau ta aplinka, kuri supa mane visada primena, kad mūsų, tėvų, tikslas užauginti mažus žmogučius. Įvairiomis akimirkomis balansą išlaikau tik padedama draugų, kurie visą save atiduoda darbui su savimi ir savo vaikais. Matydama jų pavyzdžius aš noriu būti kaip jie. Aš noriu žiūrėti į savo vaikus su tokiu vidiniu rūpesčiu, kaip tai daro jie. Noriu išmokti pakilti virš savo išdidumo ir įsiklausyti į savo vaikus. Noriu gyventi sąmoningai, su nuolatiniu kėtinimu prisidėti prie kažko tobulo, ką vysto Gamta visai šalia manęs.
Štai kas mane motyvuoja. Mano aplinka, kuriai esu be galo dėkinga.
Linkiu ir jums atrasti šaltinį, kuris padės stabilizuoti įvairias būsenas, motyvuos tęsti pradėtą darbą.
