Oj, kiek planų planelių gimė per vasarą! Tik klausimas kaip visa tai įgyvendinti?!
,,Na, nuo pirmadienio” – taip prasideda visi nauji iššūkiai, kurie dažniausiai baigiasi nesėkmingai. Naujo dalyko idėja visada žavi ir motyvuoja, bet greit nepamačius rezultato kyla nusivylimas ir motyvacija dingsta.
Patiko Steven Jay Fogel siūlomas principas, kad norint pasiekti tikslą reikalingas kasdienis įprotis atlikti pasikartojantį veiksmą, kuris būtų vienas žingsnelis link tikslo.
Pavyzdžiui, yra du žmonės, kurie labai nori parašyti romaną. Vienas labai nori, svajoja, planuoja, bet dar nerašo, o antras – skiria kasdien po 15 minučių rašymui. Taigi, antrasis žmogus po metų parašo romaną, kol pirmasis – vis dar planuoja.
Ne kartą pakliūnu į šiuos spąstus, kaip pirmasis žmogus. Užsidegu naujais dalykais, skaitau, strateguoju ir noriu kardinaliai viską pakeisti ir perdaryti TUOJ PAT! O tada po kelių dienų BUM! Ir perdegu, nes apimtis nežmoniška pasirodo, laiko trūksta, galvoje maišalynė. Ir taip paleidi gerus dalykus vėjais… 🙈
Kol nesusidūriau su dienoraščio rašymo kursais (re-boot journaling), tol nesupratau ką darau ne taip.
Pasirodo formuojant naują įprotį labai svarbu judėti lėtai, kūdikio žinsgneliais, neužsibrėžti didelių tikslų iškart, atlikti veiksmus po truputį bet kasdien, pasirinkti tinkamą aplinką ir nepamiršti apdovanoti savęs už pasiektus tarpinius tiksliukus.
Kai savo tikslą suskaldai mažais kąsneliais, yra daug lengviau save motyvuoti. Pavyzdžiui, man reikia nueiti 100 žingsnelių. Iškart juo nueiti užima laiko. Dažniausiai sau sakau: ,,Nuo rytojaus kasdien po 100 žingsnelių”. Bet taip nebus, nebent kelias dienas. Tada aš nusivilsiu savimi, kad palūžau, sielvartausiu ir pan.. O jeigu aš užsibrėšiu sau tiksliuką – kasdien nueiti 10 žingsnelių? Po savaitės švesiu savo laimėjimą! Ir jau kitą savaitę pridėsiu dar 10. Taip judėsiu kūdikio žingsneliais su džiaugsmu.
Tokį principą išbandžiau dienoraščio rašyme. Norėjau įprasti fiksuoti savo mintis, įvykius, vaikų klausimus, pastabas ir pan. Man tai svarbu ne tik organizuojant veiklas, bet ir pažįstant mus. Džiaugiuosi mažais, bet sėkmingais rezultatais. Ne tik aš, bet ir vaikai ėmė piešti, rašyti savo atradinus, klausimus, įspūdžius.
Pastebėjau, kad labai svarbus aspektas buvo aplinka. Ar ji primena apie naujai formuojamą įprotį. Namus papuošiau mažomis užuomenomis, kurios priminė paimti rašiklį ir sąsiuvinį. Taip pat teko ir atrasti vietą, kurioje rašymo priemonės būtų po ranka. Juk, kai turi vos 5 minutes laisvas, turi taupyti laiką! 😄 Po kelių savaičių jau visur kartu tampiausi savo užrašų knygelę, kurioje kasdien brūkšteliu bent po eilutę. Ir kai pamirštu ją pasiimti, jaučiuosi ne sava, panašiai, kaip palikusi telefoną namuose.
Taigi, tokiu pat principu bandysiu įgyvendinti sukauptas idėjas, kad neperdegčiau ir maksimaliai duočiau kitiems tai, ką turiu.
Tikiuosi visų laukia nuostabūs mokslo metai!
