Nesu aš diplomuota psichologė ar pedagogė. Esu tik mama, besistengianti įgyvendinti integralaus auklėjimo metodiką praktiškai. Šių eksperimentų dėka atsiveria vis nauji ir netikėti žmogaus gyvenimo prasmės sluoksniai.
Kuo tai susiję su vaikų ugdymu namuose?
Būtent tai, kad dažniausiai intelekto ugdymas atskiriamas nuo žmogaus asmenybės vystymo, kelia didžiulę sumaišti tiek mūsų, tiek vaikų gyvenime. Visos pastangos dedamos į fizinių bei protinių sugebėjimų lavinimą, paliekant nuošalyj žmogaus prigimtį, jo ryšį su Gamta. Žinant pagrindinius Gamtos dėsnius, tokie dalykai kaip ribos, bausmė, baimė, kontrolė suvokiami ir naudojami visai kitokiu būdu, nepakenkiant nei vaiko vystymuisi kaip asmenybei, nei bendrai sistemai, kurioje visi gyvename.
Šiai dienai vis dar vyrauja požiūris: ,,man taip sakydavo tėvai ir buvo gerai.” arba ,,mes taip darėme ir buvo gerai, nesuprantu ko tas vaikas čia ožiuojasi.” Čia praleidžiame labai svarbų momentą – skirtumą tarp kartų ir jų vystymosi ypatumus.
Kai mes buvome vaikai tai nuo visuomenei nepriimtino elgesio vienus laikė baimė būti nubaustam, kitus prilaikė religiniai įsitikinimai, trečius stabdė tam tikros moralinės normos. Dėl šių faktorių mūsų vidinis Aš, noras gauti, sugebėdavo susilaikyti ir atsisakyti savo realizacijos. Šiai dienai mūsų vaikai nieko nebijo, nes noras gauti gerokai paaugo. Gali gąsdinti, bausti, reikalauti- jie gyvena pagal visai kitokius dėsnius. Noras gauti paaugo ir pas mus.
Šiandien mus taip stipriai valdo ir veda norai, kad nebegalvojame apie pasekmes. Dėl sekundės valdžios, garbės ar pripažinimo mes galime paaukoti visą likusį gyvenimą. Pavyzdžiui, gatvėje kažkas pasakė man kaźką, kas man nepatiko ar užgavo mano savimylę – tai aš pasirengęs sunaikinti jį, nors źinau, kad būsiu nubaustas už tai. Ber tą akimirką mano “Aš” turi parodyti, kad yra auksčiau visų, kad jis yra teisus! Mūsų vaikams tai natūralus reiškinys, nes jie jau gimė tokiame pasaulyje, jie kitokio ir nežino. O mes vis bandome grįžti 10-20 metų atgal ir paskui save traukiamės vaikus. Tai kaip dinozaurų porai gimė bezdžionė kūdikis ir jiedu bando priversti bezdžionėlę gyventi kaip gyvena jie. Įsivaizduojat koks skirtumas tarp mūsų?
Tad natūraliai kyla klausimas jeigu tarp mūsų ir vaikų toks kartų atotrūkis, jeigu mes kalbame skirtingomis kalbomis, vaikai mūsų nesiklauso, nebijo, tai ką daryti? Negalime tiesiog leisti jiems ,,bujoti”.
Taip. Šiai dienai vienintelė išeitis – duoti jiems tai, ko reikia. Vaikai ieško šaknies, žmogaus egzistavimo esmės. Jie pasąmoningai jaučia, kad žinodami žmonijos gyvenimo prasmę jie bus laimingi. Jie nesupranta kodėl jiems reikia įgyti aukštąjį įsilavinimą, įsigyti būstą, sukurti šeimą ir t.t.. Jie mato, kad mes viską turime ir nesijaučiame laimingi. Vaikai nenusiteikę laukti, noras gauti veda tiesiai į tašką, kuriame jie jaus daugiausiai malonumo. Tad norėdami, kad vaikai būtų laimingi, gerbtų mus, bendradarbiautų, turime gerokai padirbėti.
Sunku patikėti? Patikrinkite. Visada viską patikrinkite ir širdimi pajausite, ar tai tiesa ar ne 🙂
