Wow.. nemaniau, kad bus taip sudėtinga rinkti žodžius. Manau, dėl to, kad mano vaikystėje tokie natūralūs dalykai buvo tabu. Bet vaikų smalsumas padėjo man nugalėti save. Žinojau, kad nuo mažumes vaikai įvairius gyvenimo procesus priima labai natūraliai, tik mes, suaugę, jaučiame gèdą apie juos kalbėti, tad prikuriame įvairių istorijų.
Gerai pagalvojus, kas geriau: ar kad aš papasakosiu viską kaip yra, ar vaikai patys ,,išras” savo teorijas?
Aš už tai, kad vaikai iškart pažintų pasaulį tokį, koks jis yra. Kuo greičiau įgaus įrankius – tuo tvirčiau jausis ir ugdys savo prisitaikymo įgūdžius.
O kalbant apie gyvybės atsiradimą, buvo serija įdomių pokalbių su vaikais. Pavartėme knygas, senus savo nuotraukų albumus, kur vaikai buvo dar pilve, vėliau gimė, kaip augo. Mačiau, kaip jiems tai buvo artima, sava ir suprantama. Nepalyginsi su vaikams skirtomis knygelėmis. Nesu prieš jas, bet suaugusių žmonių bandymas kažkaip per aplinkui paaiškinti (tik mums) intymius dalykus labai supainioja.
Vaikai geba priimti informaciją. Nebūtina atskleisti visų detalių iškart, bet meluoti, kad vaikai perkami parduotuvėje ar juos atneša gandrai… tai jau kaip istorinis paveldas 😌