ATGAIVINKIME MEILĘ!

Nepaisant fakto, kad šiandien dauguma santykių poroje yra toksiški (melas, išdavystė, išnaudojimas, nepalaikymas, nesupratimas), giliai širdyje visgi norisi sveikų santykių. Norisi žinoti, kaip juos sąmoningai tokius išlaikyti ir stiprinti, nes akivaizdu, jog natūraliai tai tampa beveik neįmanoma.

Anksčiau žmonės gyveno kitokį gyvenimą, tad jiems reikėjo vieniems kitų, kad išgyventų. O šiandien, technologijų pagalba, galime gyventi ir po vieną. Ta vidinė laisvė ir galimybės šioje srityje atsispindi ir vaikų auklėjime. Sunku gyventi kartu, negalime parodyti vaikams kaip išlaikyti šeimą, kaip sukurti jaukius namus, kaip sustiprinti santykius. Patys nematome tokių pavyzdžių. Neturime iš ko mokytis. Kas galbūt nėra blogai, nes atsiranda galimybė tobulėti.

Įrodymai…

Susitiko jaunas vyras ir jauna moteris. Iki kol susitiko, jie abu turėjo audringą gyvenimą, su įvairiom patirtim. Bet jie pamilo vienas kitą ir ryžosi sukurti šeimą.

Tačiau sunku ilgai išsilaikyti kartu, nes kiekvienas į pasaulį žiūri per savo asmeninį auklėjimą, ką matė telefono ekrane ir t.t.. Jis jau negalvoja, kad galbūt moteris turėtų būti šeimyniška, rūpintis namų židiniu ir pan., jis pasąmoningai lygina ją su kokia patikusia holivudo aktore ar pop žvaigžde.

Šiandien santykiai tampa labiau kaip įprotis, pripratimas. Ach…, koks didelis pavojus kyla šeimos ląstelei, kai joje nebelieka tvirto pagrindo.

Karjera, asmeninės ambicijos nustumia meilę į antrą planą. Ir nemanau, kad galima būtų kitaip. Tiesiog esu visuomenės, kuri mane formuoja, dalis. Ir maitinuosi tuo, kuo maitinasi mane supanti aplinka. O ji kone rėkia: ,,Gyvenk dėl savęs! Nesiaukok dėl nieko, niekas nei ačiū nepasakys! Būk laisva! Daryk ką nori!”

Bando. Ji ieško savęs. Jis ieško savęs. Išvyksta atstogų. Išklauso kursus. Niekas nepadeda. Atstumas tarp dviejų, kažkada vienas be kito negalėjusių gyventi žmonių didėja.

Bet jeigu aš visgi noriu išlaikyti santykius, jeigu noriu juos stiprinti?

Su vyru priėjome išvadų, kad turime rimtai žiūrėti į savo prigimtį – egoizmą – ir mokytis kaip jį panaudoti tam, kad išliktume kartu. Kitu atveju, sunaikinsime ne tik šeimą, bet ir patys save. Kaip ir nėra pasirinkimo ar kito varianto. Arba darom dabar, arba bus per vėlu.

Tai reiškia, kad aš suprantu, jog norėdama išlaikyti šeimą, vyrą ir vaikus, turiu rizikuoti ir bandyti padaryti savo vyrą man svarbesnį ir artimesnį, nei mano noras valdyti kitus, žeminti kitus ir matyti save kaip pačią svarbiausią. Žinoma, tą turi padaryti ir vyras. Taip, bendromis pastangomis, auginame mūsų meilę.

Tačiau kito žmogaus tą daryti versti negaliu. O paprastai viskas sėkmingai klostosi tik tada, kuomet abu parneriai to nori.

O jeigu jis ar ji to nenori?!

Prisipažinsiu, dažnai mano galva apsikrauna įvairiais kasdieniais dalykais, kurie mane numuša nuo to kilnaus tikslo – bendro mano ir vyro susitarimo. Bet jis, savo pavyzdžiu, visada man apie jį primena. Jis taip uždegančiai (ir kartais labai akivaizdžiai) parodo, kad nors viduje dega prieštaravimu mano kažkokiam sprendimui, pasiūlymui ar norui, tuo pat metu bando parodyti, kad tik dėl manęs, dėl galimybės suartėti, jis nusileidžia.

Tokie poelgiai skatina ir mane nenusileisti. Dažniausiai įveikus tą vidinį pasipriešinimą, įveikus save, jautiesi iš tiesų laimingas žmogus. Ir suvoki, kad ne teisybė svarbiausia, ar lyginimasis kieno nuomonė svaresnė, o kad kartu šokame gyvenimo šokį.

Supratau, kad sveikuose santykiuose abu partneriai turi ir gauti, ir duoti. Kitu atveju, nėra iš viso jokio santykio. Tai tapo geras pasitikrinimo kriterijus.