MOTINYSTĖ – SAVIREALIZACIJA

Neseniai vyras paklausė: ,,Brangioji, o tu jauti, kad save realizuoji?”.

Sekundėlei sustingau. Mintyse grįžau devynis metus atgal, į tą tašką, kuriame buvo visos durys atvertos siekti karjeros aukštumų Londone. Juk taip įsivaizduojama savirealizacija – įgyta profesija, titulas, turtas. Kilo vidinė įtampa, akivaizdus kontrastas tarp to, ką turiu šiandien ir to, ką žadėjo aplinkybės. Supratau, kad visgi likimas man įdėjo labai stiprų norą mėgautis motinyste, užsiimti vaikų auklėjimu ir sąmoningu santykio su vyru statymu. Atsidusau. Užplūdo malonus jausmas, patvirtinantis, kad ir toliau noriu realizuoti savo potencialą būtent motinystės rolėje. Čia tarsi mano teritorija, kurią po truputį kasdien užkariauju.

,,Taip.” – atsakiau. Kaip moterims ir įprasta, visus pamąstymus palikau mimtyse. ,,Esu laiminga” – taškas.

Vėliau visgi pasikalbėjome, kad moters sprendimas atsiduoti vaikų auklėjimui ir šeimos židinio sergėjimui gerokai nuvertinamas.

Būti mama (ir žmona) nėra tik rinkti žaislus, plauti indus, skalbti, rengti ir pan.. Būti mama (ir žmona) ir ne tik ugdyti, paguosti, išklausyti, šypsotis ir verkti, ilsėtis ir pavargti. Vertingiausias dalykas, ką girdžiu ir iš kitų moterų, tai būti mama (ir žmona) – atrasti tikrąją save.

Būti mama (ir žmona) – kartu ir mokytis teorijos, ir įgyti praktikos kaip užauginti žmogų ir meilę. Būti mama (ir žmona) – tai įgyti naują specialybę, kuri lenkia teoretikus, nes yra paremta tik praktiniais išgyvenimais, atradimais, paieškomis, ašaromis ir džiaugsmu. Moteris iš prigimties yra rišančioji medžiaga. Ji tarsi klijai, suklijuojanti visus nesusipratimus, nesusikalbėjimus, barnius.

Jeigu ne motinystė, tikrai neskaityčiau tokios gausybės knygų, nesidomėčiau taip plačiai viskuo ir nebandyčiau visko patikrinti prieš pateikiant tai vaikams.

Tas platus spektras – žmogaus raida, psichologija, gamtos dėsniai, žmogaus egzistencijos esmė, vertybės – kuria mano asmenybę.

Ir kas mane ,,veža” labiausiai, kad visi pokyčiai ir išvados vyksta tik dėka to, kad vaikai ir vyras mane nuolat stumia iš komforto zonos. Kurį laiką mane tai dirgindavo, kol nesupratau, kad tai pats geriausias būdas pažinti save ir judėti pirmyn. Sužinoti daugiau. Atrasti ir patirti. Kitų įtakota, matau tas trūkstamas ertmes tarp to, kaip reaguoju į dalykus ir to, kaip norėčiau reaguoti, kokia esu ir kokia noriu būti.

Šiandien vaikų ugdymas šeimoje, namų ruošos darbai ir bandymas surinkti visas pabirusias dalis į visumą mane džiugina, motyvuoja ir užpildo. O visa kita, kaip sakoma, likimo rankose.