Pradėsiu nuo juokelio. Pasidžiaugiau vyrui kaip šiais metais atradau dar vieną trūkstamą detalę mūsų ugdymo procese, o jis nusijuokė ir pasakė: ,,kaip ir prieš metus, ir dar prieš vienus. Kitais metais vėl sakysi, kad kažko trūksta ir ieškosi”. Tikrai taip! Net neabejoju, kad taip ir bus 😁 nes viskas taip sparčiai kinta… tik nesikeičia vienas dalykas – mūsų siekis sukurti tarpusavio ryšius tiek su mokslu, tiek su žmonėmis, tiek su visa Visata.
Taigi, šį pavasarį labai aiškiai žinojau, kad man trūksta laisvės. Jau rašiau, kad bendradarbiavimas su mokykla truputį užspaudė viską sekti pagal tai, ką mokykloje dėsto mokytoja. O mes namie labai kūrybiški 😁 tai pasijutau, kad tarnaujame programai, o ne ji mums. Vietoj pusiausvyros, nemažai streso, kad nespėjame pratybų ar pan.. Tai tikrai ne pats geriausias variantas šeimai. O dar ir naujagimis šeimoje 🙈.
Vasaros pradžioje širdis ėmė linkti link visiško išsimokyklinimo (unschooling). Taip žavėjausi šeimų istorijomis, patirtimi. Viena labiausiai įkvėpiančių knygų buvo ,,The big book of unschooling”, Sandra Dodd’s.
Viskas labai artima pasirodė. Tokia vidinė revoliucija įvyko. Faina. Tik nedavė ramybės vidinės motyvacijos klausimas. Jis visada pas mane degančiu numeriu stovi. Nes anot išsimokyklinimo idėjos (čia irgi įvairių formų būna) vaikas turėtų pats domėtis pasauliu ar kažkokiu specifiniu dalyku, o tau belieka jį palaikyti. Vienas dalykas, kas sukėlė įtarimą – kaip privalomi dalykai, kurių vaikas galbūt gyvenime niekada nenorės. Antras – kaip vaiko prigimtis? Juk be disciplinos to vidinio žvėriuko neišauklėsi.
Žodžiu ilgai diskutuodavome apie tai vakarais su vyru, kol netikėtai internete radau keletą išmokyklinimo ir Charlotte Mason metodikos lyginamųjų sakinių.
Ta viena frazė iš Sharlotės Meison patraukė akį. Negaliu pacituoti, bet ji buvo būtent apie discipliną ir žmogaus prigimtį. Kad vaikas nežino kas yra teisinga ar gerai, todėl jis privalo būti nukreipiamas tinkama linkme. Jam reikalingi trys dalykai: teisinga aplinka, disciplina (įgūdžiai) ir gyvybė (ryšiai su jį supančiu pasauliu).
Kadangi mėgstu viską žinoti nuosekliai ir patikrinti, nieko nelaukdama kibau skaityti Charllote Mason knyga ,,Home education”. Negaliu apsakyti kiek naudingų dalykų joje radau. Wow… ne viskas mūsų šeimai priimtina, tačiau, kaip ir pati autorė rašo, to ir neturi būti. Kiekviena šeima individuali. Dar negaliu teigti, kad seksime Mason metodu. Labiau gal naudosime jos sistemą, kurioje yra ir mums artimų idėjų. Does it make sence? 🤔😁
Ši knyga man padėjo suvokti kaip organizuoti trijų vaikų ugdymą šeimoje, kokia yra ugdymas iki formalaus ugdymo ir kaip kopti mokslo laipteliais aukštyn, kad nepersitempti. Juk svarbiausia yra visgi atmosfera, kurios akimis nematome, bet jaučiame.
Charlotte Mason knygoje radau reikiamas nuorodas į papildomą literatūrą (apie gamtos studijas, atpasakojimo meną, įvairias gyvąsias knygas).
Labai neišsiplėsiu, kad nesudarkyčiau ko. Nėra nieko patikimiau kaip pats autorės šaltinis 😌.
Kadangi bendradarbiavimas su mokykla iš valstybinės mokyklos persikėlė į privačią, labai tikiuosi, kad pavyks susitarti.
Šiam kartui tiek. Bandysime šiuos metus veikti įkvėpti Charlotte Mason idėjų ir praktiškų patarimų.