Kažkaip ilgai nedrįsau apie tai rašyti, bet po pokalbio su nuostabiais žmonėmis, nutariau, kad tai labai svarbi detalė vaikų auklėjimo ar net santuokos temoje.
Moterys labai gerai žino, kaip gimus vaikui visas pasaulis ima suktis aplink jį. Tai motiniški instinktai. Natūralūs. Dažnai net ir nesusimąstome, kaip visa tai įtakoja mūsų santykius su vyru ar net bendrai visoje šeimoje.
Norisi apgobti kiekvieną vaiką asmeniškai rūpesčiu, meile. Norisi, kad jam nieko netrūktų, kad jis jaustųsi saugus, brangus ir individualus. Bandome aplink kiekvieną vaiką sukurti meilės kokoną, kokoną tik jam. Atrodo, kad viskas pagal planą. Bet staiga visi kokonai šeimoje nebesusikalba, reikalauja tik sau, nepaiso kitų, griauna, naikina. Tada nusvyra rankos. Jaučiame, kad šeimos nebeliko.
Mes šeimoje laikomės tokios idėjos – šeima, tai ne individai, o ryšys tarp šeimos narių. Tas ryšys yra bendras visiems, o ne individualus tarp kelių šeimos narių. Tai bendras laukas, bendra nuotaika, bendri išgyvenimai, bendros pastangos. Tai bendra erdvė, kurioje kiekvienas gali jaustis laimingas ir saugus.
Susitiko jis ir ji. Kibirkštis. Sprendimas. Šeimos užuomazga. Susiliejimas. Naujos gyvybės pradžia. Tarpusavio ryšio tęsinys. Papildymas. Šeima… arba jis, ji ir jie.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės gyvena, ką veikia, kuo tiki ir pan. Kaip jau minėjau, gimus vaikui, natūraliai tarp moters ir vyro atsiranda tarsi ,,duobė”, kurią bandome užpildyti bendrais rūpesčiais vaiku. Bet dažnai moters atsakomybė, įsitraukimas, nuovargis ir instinktai užgožia vyrą, jis lieka nuošalyje. Ir iš šeimos trikampio, geriausiu atveju, lieka linija ir taškas.
Šiame etape skirtingais keliais pasuka nemažai porų. Ir koks tada yra vaiko auklėjimas? Nors ir visą pasaulį paklok jam po kojom, jis nebus visiškai laimingas. Nes jam trūks tos vienos dėlionės detalės. Juk susitiko jis ir ji. Kibirkštis. Sprendimas. Šeimos užuomazga. Susiliejimas. Naujos gyvybės pradžia. Tarpusavio ryšio tęsinys. Papildymas. Šeima…
Taigi, privaloma sąlyga tampa ta, kad tėvai turi išlaikyti tą erdvę tarp savęs gyvą. Turi ją stiprinti ir integruoti vaikus į ją. Tai tarsi kokonas visai šeimai, ne daug mažų kokoniukų kiekvienam asmeniškai.
Šis šeimos kokonas tampa mokytoju. Jis guodėjas. Jis šiluma ir jaukumas. Jis – visas pasaulis, kuriame egzistuojame visi kartu.
Mes to mokomės kasdien. Nėra paprasta ar lengva, bet jaučiu, kaip tai reikalinga. Kitu atveju visi netenkame orientyro, pagal kurį koreguojame save, savo elgesį, savo reakcijas.
Šeima, tai ne individai, o ryšys tarp šeimos narių. Tas ryšys yra bendras visiems, o ne individualus tarp kelių šeimos narių. Tai bendras laukas, bendra nuotaika, bendri išgyvenimai, bendros pastangos. Tai bendra erdvė, kurioje kiekvienas gali jaustis laimingas ir saugus.