Tenka bendrauti ne tik su savo vaikais, bet ir kitais. Paaugliai, jaunuoliai pasidalina savo problemomis, mintimis. Ir dauguma jų kalba apie panašuus dalykus. Klausau jų ir dėlioju mintyse savo vaikų ugdymo planą, kartu apmąstydama ką galiu duoti ir tiems, kurie skaito ką rašau.
Investicijas į jaunesniąją kartą reikalauja ne tik energijos, bet ir pasiaukojimo. Tai yra savo intereso atidėjomo ir vaiko intereso priėmimą.
Manęs klausia iš kur gaunu motyvacijos. Šiai dienai galiu pasidalinti, kad vienas iš stiprių spyrių yra baimė. Matau kaip sunku tampa jaunam žmogui išgyventi, kaip jis nuolatos yra painiojamas, kuriamos iliuzijos ir tiek mažai skiriama tvirtam gyvenimo pagrindui.
Mane gąsdina didėjantis paauglių savižudybių skaičius, depresija, žalojimasis. Ir tai vyksta todėl, kad vaikams į galvas kišame ne tai ko jiems reikia, o tai kas patogu, ko reikia verslui, valdžiai, sistemai.
Esu realistė ir žinau, kad jeigu paliksiu daug dalykų savistovei, jie patys neišsiugdys. Ypatingai tokioje žiaurioje visuomenėje, kurioje gyvename.
Kartais pagalvoju, kad matyt reikia pasiekti visišką dugną, jog kiekvienas imtų jaudintis kas bus, kad gyvenime nėra ,,back” mygtuko ir panorėtų gero gyvenimo. Išgirsti kokią nemalonią patirtį ir galvoji gal tai jau dugno dugnas?
Auklėdami vaikus, šeimoje visada kaip prioritetą keliame žmogaus gyvenimo tikslą. Neseniai kalbėjau su artima drauge ir pasijuokėme, kad savo vaikams esame kaip iš dinozauro amžiaus, gal net iš pirmųjų amebų. Atrodo, kad neturime nieko ką pasiūlyti šiuolaikiniam vaikui.
Ranka apčiuopiamo gal ir ne, bet viduje jaučiamo – taip.
Pirmiausia, galime vaikams padovanoti užtikrintumą ir žinojimą, jog gyvenimo tikslas yra. Jog visi keliai turi vesti į visų sietemų, gamtos vientisumą, bendrumą. Ši kryptis visada padeda augti teisingai ir greitai.
Antra, mes galime suteikti palaikymo, meilės jausmą. Vaikui reikia jaustos saugiam. Nėra pasaulyje saugesnės vietos kaip namai. Juk galime tuo pasirūpinti?
Trečia, mes galime rinkti vaikui aplinkas (kol galime). Turime nelaukti ir nesitikėti, kad kažkas pasikeis. Žmogus darosi vis egoistiškesnis, vis labiau norintis valdyti kitus, pasinaudoti jais, tad turime apsaugoti savo vaikus. Pasaulis nebe toks koks buvo.
Ketvirta – galime ir turime rodyti vaikui pavyzdį kaip gyventi, kaip supykti, kaip atleisti, kaip mylėti, kaip bendrauti, kaip tylėti, kaip rūpintis savimi. Vaikas nuolat stebi savo tėvus ir pasąmoningai nori tapti panašus į mus.
Kam pavyko atvirai pasikalbėti su paaugliais, kurie visuomenės laikomi ,,nenormalūs”, nestandartiniai, tas suprato, kad jaunąjai kartai materialūs dalykai yra kaip priedas ir pagalba tam, kad pasiektų kažko daugiau, kažkokį žmogiško sąmoningumo lygį (jeigu galima taip išsireikšti). Akademiniai dalykai, būreliai, draugai, pramogos – visa tai apauga kaip priedai, bet tikrai ne kaip gyvenimo tikslas.
Dėl to labiausiai pykstame, użsikišame ausis, nes juk ,,to nebuvo mūsų laikais!”.
Džiugina tai, kad vis daugiau jaunų žmonių ima jausti, kad pasaulis tampa nedraugiškas žmogui. Dominuoja įvairios socialinės etiketės, pinigai, valdžia. Sunku atrasti tiesą, kai aplinkui tiek daug ne tiesos.
Bet kartu liūdina, kad vaikas neturi kur kreiptis. Jam suteikiama tiek mažai pagalbos. Iš jo daug reikalaujama, kritikuojama. Todėl apsiauginame ,,kietumo” šarvais, o tikrasis vidinis vaikas ir lieka užrakintas.
Štai ko aš bijau.
Štai kas mane motyvuoja daryti viską, kas mano valioje, jog netektų laižyti to dugnų dugno ir gailėtis, kodėl atidėjau kažką, ką gyvenimas man patiekė tiesiai ant lėkštutės.