Vaikams, bent jau mano, patinka dalykus aiškintis per vaidinimą, kokį personažą ir pan. Tad surengiau mini šou, kuriame dalyvavo dvi šeimos: viena gyvena kas kaip nori, šeima neturi bendrų įsipareigojimų, visi nori būti laisvi, antroji – kiekvienas šeimoje turi savo rolę, visi kartu stengiasi palaikyti bendrumo jausmą tarp šeimos narių, ieško tinkamo komunikavimo būdų.
Tada abi šeimos pasakoja kaip jos gyvena, kaip jaučiasi. Pirmoji šeima iš pradžių sako, kad viskas jai gerai, bet vėliau ima komentuoti kalbantįjį, susipyksta. Tada mama pratrūksta, kad ji viena viską daro, vyras prasitaria, kad kartais nenori net grįžti namo, nes įtampa nepakeliama, dukra jaučiasi vieniša ir niekam neįdomi, sūnus – neišklausytas.
Antroji šeima dalinasi, kad nėra lengva išsilaikyti kartu, kyla ir konfliktų, ir nesusikalbėjimų, bet kiekvienas stengiasi neapleisti savo įsipareigojimų, išlaikyti bendrumo jausmą, padėti kitiems. Suprantama, kad ši šeima – tai mūsų visų siekiamybė ir kad ją pasiekti, turime pradėti kad ir nuo tokių mažų dalykėlių kaip įsipareigojimai.
Vaikai pasirinko antrąją šeimą ir norėjo sužinoti daugiau apie šeimos narių vaidmenis (pareigas).
Nors kalbėjome ir apie lėlytes, tačiau iš tiesų vaikai save tapatino su jomis. Išsiaiškinome ką šeimoje atlieka tėvai, vaikai. Viską užrašėme.
Tada vizualiai stengiausi parodyti kodėl svarbu, jog kiekvienas atliktume savo pareigas. Padalinau apskritimą į keturias dalis. Tada pradėjau spalvinti kiekvieną dalį, atitinkamai pagal šeimos narį ir jo atliekamus darbus šeimos labui. Taip užsipildė visas ,,Šeimos ratas”.
O po to – svarbiausia dalis! Aptarti kaip galima padėti kiekvienam šeimos nariui atlikti jo pareigas, nes tik taip visas ,,Šeimos ratas” bus pilnas ir visi bus laimingi.
Prie tokių pokalbių reikia vis grįžti ir grįžti. Bet gera pradžia – puse darbo! ☺️