Matyt rudeniška nuotaika reikalauja jaukumo, šilumos pojūčio, tad kalbėjomės apie emocinį jaukumą (jeigu galima taip pasakyti). Ir kaip tik į mūsų rankas papuolė žodžiai:
,,Naujagimis šiame pasaulyje slysta į mylinčias rūpestingų tėvų rankas,
Kurie užtikrins jo egzistavimą ir gerovę.
Panašiai, ir žmonėms yra duoti kiti žmonės, kad rūpintųsi mūsų egzistencija,
Juk visi kvėpuojame tuo pačiu oru,
Gyvename toje pačioje žemėje
Ir turėtume elgtis vienas su kitu kaip mylintys tėvai.” (BS)
Tad ir mūsų lėlyčių idėja buvo sukurti pirštukų lėlytes, su ilgooooomis rankomis, lad kai sunku pačiam ištarti malonius žodžius – galima pabandyti padaryti tai per žaidimą. Mums tos rankytės jau pagelbėjo nuraminti įsiaudrinusią, o vėliau ir liūdną mergytę.
Gaminome iš veltinio audinio, smulkias detales klijavome karštas klijais. Buvo proga lavinti siuvimo bei nerimo įgūdžius. O kur dar vaizduotė ir atviras pokalbis kaip mes jaučiamės, kai mus apkabina, kas yra jaukumas, vidinė harmonija ir kas ir kodėl mums neleidžia nuolatos joje gyventi. Supratau, kad sūnus nėra per mažas apie tai kalbėti, jam įdomu ir aktualu tokios temos. O man tai galimybė statyti tvirtus jų gyvenimo pagrindus.
