Suprasti ką jaučia kitas – sudėtingas uždavinys, kurį ne kiekvienas galime įveikti. Sunku ,,išeiti” iš savo suvokimo dėžutės ir pabandyti įsijausti į kito vietą, bet vis labiau ir labiau matome, kad gyvendami sociume tiesiog privalome ugdyti savyje empatiją.
Nemanau, kad įmanoma tiksliai suprasti, ką jaučia kiti, nes viską vertinu pagal savo suvokimo lygį, patirtį ir pan., bet treniruotis ir pažinti bazinius dalykus reikalinga.
Dažnai mano vaikai sukonfliktuoja, kai nesupranta vienas kito kūno signalų, išreiškiančių emocijas. Tad pradejome kartas nuo karto pažaisti šia tema.
ŽAIDIMAS: KAS YRA ŠUNIUKO DĖŽĖJE?
Į dėžę įdėjau pliušinį žaislą ir mažus batus.
– Vaikai, pažiūrėkime kas yra dėžėje. (Atidarome). O! Joje Bogis! Šalia jo yra daiktas, kuris nusako kaip jaučiasi Bogis. Pažiūrėkime kokia yra užuomina (išimame šuniuką ir randame batus). Tai batai! Bogi, – kreipiuosi į žaislą – kas tai? (Vaidinu, kad šuo man pakužda į ausį). Žinot kokie čia batai? ,,Spardantys” batai, kai juos apsiavi – viską spardai. Kaip manote, kodėl Bogis šiandien turi šiuos batus? Kada mums norisi viską spardyti? Taip, kai pykstame. Pakluskim Bogio kodėl jis piktas (vėl vaidinu, kad kalbuosi su žaislu). O ar jums yra kilęs toks jausmas? (Atsakome ratu). Sunkiai įveikimas jausmas.. Galbūt visi po vieną ratu apkbinkime Bogį? Gal mūsų šiluma jam padės pasijausti geriau.
Kiekvieną kartą keičiame viduje esančius daiktus (pvz.: liūdesiui – vienkartinė nosinaitė, džiaugsmui – balionas ir pan.). Galima pakeisti ir pagrindinį veikėją – pliušinį žaislą 🙂
Tai tik gairės kaip vyko mūsų pokalbis. Galima jį praplėsti pagal vaikų amžių, suvokimo lygį bei situacijas.
Vaikams pirmieji kartai nebuvo lengvi, jie atsakinėjo trumpai. Tačiau vėliau įsijautė į žaidimą, ėmė pritaikyti savo išgyventas situacijas ir pan. O man tai leido patekti arčiau jų širdies ir pažinti jų emocijų šaltinį 😉