Gyvename kartoje, kurioje visa daugiau ir daugiau žmonių sustoja ir savęs paklausia kodėl turime daryti tai, ką darome. O gal neturime? Koks turėtų būti żnogaus gyvenimo tikslas? Ar žinau ką pasakysiu vaikams, kai jie manęs to paklaus?
Kylantis depresijos ir savižudybių lygis verčia ieškoti kas ir kaip. Mes esame pasaulyje vienintelės protingos būtybės ir visa buvo sukurta mums tam, kad evoliucijonuotume ir pakeltume viską į aukštesnį sąmoningumo lygį.
Per mažai kalbame apie tai, per mažai žinome apie tai. O vis daugiau ir daugiau žmonių jaučia, kad nei šeima, nei darbas, nei poilsis negali užpildyti tos keistos vidinės tuštumos. Kažko trūksta. Tiesiog trūksta atsakymo dėl ko egzistuoju.
Kuomet nubunda klausimas apie gyvenimo prasmę, tai ženklas, kad likimas pakvietė su juo susipažinti, prisilieti prie pačios esmės.
Tarsi kurjeris belstų į mano duris ir sakytų: ,,Turiu tau siuntinį!”. Taip atkeliauja pakvietimas.
Aš turiu atidaryti duris, priimti siuntinį, atidaryti jį ir iš jo turinio atpažinti siuntėją bei suprasti kaip jam atsakyti.
Aš girdžiu beldimą į duris, bet laukiu, guliu lovoje, tingėdama atsikelti. Sušunku kurjeriui: ,,Palikite siuntinį prie durų; pasiimsiu jį vėliau”.
Toks požiūris išsklaido prabudimą ir kas žino, kada bus kitas kartas, kada išgirsiu tokį beldimą į savo širdies duris?
Vis tik gaunu pakvietimą, turiu nedelsiant tai suvokti ir atidaryti siuntinį, atrasti kas jame yra, surasti siuntėjo adresą ir pasibelsti jam į duris.
Užduotis rimta; tikslas – nuostabus.
Pati pasaulio situacija reikalauja ieškoti, kas yra gerai. Galbūt todėl į viską žvelgiu su viltimi. Ir tikiuosi, kad nepražiopsosiu savo siuntinio!