Nesiskundžiu savo gyvenimu. Kažkada gimiau, kažkada ir mirsiu. Tai tiesiog laiko tarpas, kurį užpildau baziniais poreikiais: maistu, šeima, namais, darbu, pinigais, statusu, žiniomis ir pan.. Visi šie poreikiai kaskart keičia savo vaidmenį ir svarbą mano gyvenime, bet išlieka ašimi, aplink kurią sukasi mano mintys ir norai.
Buvau iš tų mergaičių, kurios labai stengėsi vykdyti viską, kas jai liepiama. Nebūti problema tėvams, mokytojams. Naiviai tikėjau, kad taip kuriami abipusiai nuoširdūs santykiai. Gyvenau taip daugiau negu puse savo gyvenimo, kol vieną dieną ėmiau jausti, kad neleidžiu sau išgirsti savęs. Gyvenu visuomenės triukšme, norėdama įtikti viesiems. O jokio atgalinio ryšio. Tas jausmas augo ir augo. Nesupratau kas vyksta su manimi. Tas atotrūkis tarp to, kuo noriu būti ir tarp to kuo, mane verčia būti, tapo didžiulis.
Kol galiausiai įvyko vidinis lūžis, pakeitęs mano santykio su realybe suvokimą.
Kalbu su žmonėmis ir girdžiu apie panašias patirtis. Tie momentai, kai suvoki, kad tu visu vidumi nori atrasti ir realizuoti savo potencialą, o visuomenė ,,įsiurbia” tave į save, norėdama gauti kiek įmanoma daugiau naudos. Tu jauti, kaip niekam nerūpi tikrasis Tu ir gyvenimas tarsi netenka prasmės, o pavirsta į spąstus.
Dažnai dėkoju likimui, kad ,,apvertė” mano gyvenimą aukštyn kojom ir vis dar tai daro, tik jau dabar stengiuosi būti sąmoninga to dalimi. Gyvenimas man davė laiko realizuoti save. Bent jau galimybę pabandyti. Juk dauguma žmonių tik prieš
mirtį susimąsto, ima gailėtis, kad neturėjo daugiau drąsos būti ištikimiems patiems sau, o ne bandyti atitikti kitų lūkesčius. Žmonės jaučia, kad negyveno dėl to, kas jiems svarbu, bet jie buvo ,,nunešti” visuomenėje vyraujančių vertybių ir pan.
Tikiu požiūriu, kad žmogų reikia mokyti tinkamo santykio tiek su savimi, tiek su aplinka. Tekėdami nesąmoningai tekme taip lengvai periimame visuomenės vertybes ir pamirštame savasias.
Individas neturėtų būti ,,praryjamas” visuomenės kaip koks bevertis dalykas. Bet individas irgi neturi gyventi tik dėl savęs. Aš tiesiog naudoju gyvenimo laiką savo gyvenimui, bet neįpareigoju visuomenės man tarnauti. Priešingai, atsižvelgiant į mano savybes, į tai, ką moku geriausiai, pati ieškau kaip galiu pagerinti visuomenės gyvenimą. Tokiais užmojais ir gimė iMami dienoraštis (www.ugdymasirauklejimas.lt).
Žmogus negali realizuoti savęs gyvendamas vienas planetoje. Jam reikia santykio su kitais. Kaip ir visuomenei reikalingi sveiki tarpusavio žmonių santykiai, tie skirtingi individai, kurie geba gyventi kartu sąmoningai (visose srityse).
Gyvenimas spaudžia mus, esame tarsi visuomenės kaliniai. Kadangi mes lenktiniaujane su laiku, galiausiai pavargstame ir atrandame tai, kas iš tikro yra svarbausia.
Drąsos būti savimi. Drąsos ieškoti tinkamo santykio su gyvenimu, visuomene, šeima, darbu ir, žinoma, pačiu savimi. Nelaukiant kol pavargsime, bet pačiame gyvenimo žydėjime!
P.s. Iliustracijos šeimininkė Ida Marinič. Plačiau apie jos kuriamą projektą: www.humaninpeople.com
Socialiniai tinklai:
https://www.facebook.com/profile.php?id=61552913272122
https://www.instagram.com/ida_s_drawings?igsh=ZHExOTM5MW5qZWY3