Po ilgų savaičių bendro kurso kartojimų, gegužė prabėgo kaip toks tarpinis mėnuo tarp labai organizuotos dienos ir visiškos vasarinės improvizacijos. Mat ir orai uždiktavo savo nuotaikas 🙂 O birželis pavirto visišku ,,plaukų” pasileidimu.
Ugdymo procesui mažiau įtampos ir laisvės suteikia lėtesnis tempas. Atkeliavus vasarai, turime galimybę daugiau laiko praleisti sode… Kaip sakoma, pasikrauti saulės, energijos ir jėgų kitiems mokslo metams . O štai kokios mintys kyla prisiminus praeitus mokslo metus…
ATSISKAITYMAI. KLAUSIMYNAS. ŽINIŲ PATIKRINIMAS
Pradėsiu nuo labiau oficialių dalykų: metinė ataskaita, klausimyno pildymas kitiems metams, metinis žinių patikrinimas.
Metinė ataskaita.
Kiekvienų metų pabaigoje mokyklai reikia pateikti vaiko pažangos aprašymą. Tai daroma laisva forma. Aš pati mėgstu vaizdinę medžiagą, kuri labiausiai atsipindi kas ir kaip buvo mokoma.
Pirmoje dalyje trumpai aprašoma:
- kokie buvo išsikelti tikslai;
- kokie ištekliai (vadovèliai, kompiuteris, papildomos metodinės priemonės ir pan.);
- kokios aplinkos naudojamos (būreliai, biblioteka, edukacijos, ekskursijos ir pan.);
- išvardijamos veiklos, leidusios pademonstruoti ko vaikas išmoko (užduočių knygelių pildymas, projektai, piešiniai ir pan.);
- kokios vaiko stipriosios ir silpnosios pusės;
- mokinio pažangos ir pasiekimų įrodymai (dažniausia mokyklai kas tris savaites siunčiama vaizdinė medžiaga, pildomi dienynai ar taikomos kitokios formos).
Antroje dalyje savo ataskaitą suskirstau pagal mokomuosius dalykus. Šiais metais tai buvo (dar pagal neatnaujintą BUP): lietuvių gimtoji kalba, matematika, pasaulio pažinimas, dorinis ugdymas, anglų kalba, etika, menai, fizinis lavinimas ir atskiru punktu trumpa informacija apie vaiko socializaciją (nuotraukos, trumpas aprašymas ką ir kur veikėme).
Prie kiekvieno dalyko trumpai aprašau ko pasiekėme, kokias temas mokėmės. Įkeliu nuotraukų.
Kaip papildomą informaciją pateikiu sąrašą vietų, kurias aplankėme. Pvz:
Gale dokumento pasirašau, kad ataskaitą pildžiau aš. Štai ir viskas.
Man asmeniškai labai praverčia šis dokumentas ne tik stebėti sūnaus pokyčius, bet ir nadoti kaip gaires dukrai.
Klausimynas.
Kiekvienais metais prieš naujus mokslo metus mokyklai reikia pateikti tėvų užpildytą klausimyną (galima rasti ČIA). Tai dokumentas, kurio per vieną dieną nepadarysi. Tie, kas nori pajausti visų metų programą, pasiplanuoti, numatyti kur bus galima išvykti, ką aplankyti ir pan., tas tam reikaliukui skiria iki savaitės, gal ir ilgiau. Čia mes labai individualūs.
Bet aš turbūt viena iš ne daugelio, kuriai klausimyno pildymas labai patinka. Nežinau, man įjungia fantaziją. Skaitai programą, dėliojiesi kaip čia tie kiti metai galėtų atrodyti, kokių dalykų sieksime ir pan. Be to, visa informacija Švietimo portale taip aiškiai pateikta, tiesiog imi ir skaitai: www.emokykla.lt.
Žinoma, pildant klausimyną, tenka pakonspektuoti, sutraukti esmę. Aš pildydama pasigaminu tokį kaip sąrašiuką temų/dalykų, kurias turime praeiti. Tada mokslo metų bėgyje turiu atspirties tašką.
Dėl klausimyno daug skirtingų patirčių ir nuomonių. Ir visos jos turi teisę egzistuoti.
Jeigu įdomu, rašiau įkvėpta trečios klasės programos:
PAMĄSTYMAI | UGDYMO PROGRAMOS
Atsiskaitymai.
Każkaip visus gąsdinanti tema yra žinių patikrinimas. Gal dėl to, kad patys juos prisimename kaip nemalonias patirtis, tuos netikėtus kontrolinius, kvietimą prie lentos ir pan.. o gal jau turėjome nemalonios patirties su mokykla. Bet mūsų atveju atsiskaitymai praeina be didelio streso, labiau kaip savo proceso ir žinių įsivertinimas.
Kam tai nauja, tai atsiskaitymai vyksta du kartus per metus: żiemą ir pavasario pabaigoje arba vasarą (nuo amżiaus ir mokyklos priklauso).
Kokie mūsų įspūdžiai po atsiskaitymo rašiau čia:
METINIS ŽINIŲ PATIKRINIMAS
ASMENINIAI ĮSPŪDŽIAI
Kiekvieno mėnesio aprašyme dalinausi įvairiais dalykais, priemonėm. Ypatingai daug praktiškų dalykų aprašiau balandžio mėnesį:
UGDYMAS ŠEIMOJE | BALANDIS | 2024
Visų metų įrašai šioje kategorijoje: https://ugdymasirauklejimas.lt/home/category/ugdymas-namuose/ugdymas-seimoje-antra-klase/
Tačiau yra ko nepaminėjau. Tai labiau neapčiuopiami dalykai.
NEFORMALUS UGDYMAS
Labai gerai pasimokiau, kad renkant vaikui būrelius reikia ne tik įvertinti kokio tipo būrelis, bet pirmoje vietoje kelti klausimą ,,Ar ši aplinka tinka mano vaikui?”. Aplinka, kurioje mano vaikas yra formuoja jo charakterį ir vertybes. Stebint kitus vaikus, vadovus galima pamatyti kokioms vertybèms čia leidžiama gyventi. Labai liūdna, bet ne mažai neformalaus ugdymo įstaigų jau nesukontroliuoja naujosios kartos, o siūlo nuostabius būrelius…
Tai ko nebekartočiau – nebeinvestuočiau vaiko laiko ten, kur dominuoja konkurencija, patyčios. Išmokau, kad turime parodyti vaikams, kad galime pakeisti aplinkas, neturime kentėti tarsi tai vienintelis būrelis pasaulyje. Gyvenime bus daug žiaurumo ir ne visur bus galima išeiti, bet mes kalbame apie neformalų ugdymą. Tai vieta, kurioje vaikas turi pražysti visu grožiu, ugdyti savo įgūdžius ir galų gale atsipalaiduoti užsiimdamas mėgiama veikla.
TAI REIKIA VADOVĖLIŲ AR NE?
Turbūt akivaizdu, kad sunku pasakyti taip, reikia arba ne, nereikia. Nes ugdymas šeimoje atrodo labai labai skirtingai ne tik skirtingose šeimose, bet ir pačioje šeimoje jis nuolat kinta. Žinoma, kažkokie pasiteisinantys darbo principai išsilaiko, bet dauguma dalykų kinta.
Mano asmeninė patirtis buvo įvairi. Kadangi startavome nuo priešmokyklinės klasės, tai leidžiu sau išbandyti įvairius būdus, kol baigsime pradines klases. Įdomu tai, kad tik išbandžius ir sulyginus įvairias ,,Su vadovėliais”, ,,be vadovėlių”, ,,Ir vadovėliai, ir papildoma medžiaga” versijas atrandu kas tikrai veikia su tam tikru vaiku ir visai šeimai kartu.
Pirmus metus nesirūpinau per daug programa (kalbos ir matematikos), sutarėm su mokytoja, kad mokysimės iš tokio pat vadovėlio kaip ir visa likusi klasė. Maniau, taip bus paprasčiau tiek man, tiek ir mokytojai. Tačiau metų bėgyje pamačiau, kad turime kone bėgti per temas, nėra laiko stabtelėti ten, kur įdomu ir pan. O jeigu nespėjome pagal temas su klase, tada jau mokytoja spaudė, kad atsiliekame. Aš nenorėjau pernešti mokyklos į namus, bet pati negalėjau suvaldyti proceso, nes klioviausi vadovėliu. Žodžiu, kilo įtampa, stresas ir man, ir vaikui. Žinoma, teko ieškoti būdų kaip nesugadinti noro mokytis (kalba eina apie mokymasi rašyti, skaityti, skaičiuoti; visos kitos sritys pavyko puikiai be jokių vadovėlių. Galima peržiūrėti visų priešmokyklinuko metų įrašus ČIA).
Antrais metais pasakiau sau: ,,Jokių kasdienių pratybų pildymų, jeigu tai nesuteiks reikiamų žinių ir įgūdžių. Mes ne sprinto varžybose, turime 12 metų visam kursui įsisavinti. Ne praeiti, o suprasti taip, kaip reikia”. Taigi, startavome be jokių pratybų sąsiuvinių, vadovėlius visgi turėjome, kaip gaires. Nors pirmus mėnesius vengiau jų. Bet šitas variantas irgi nepasiteisino, nes kažkuriuo metu pastebėjau, kad trūksta tiesiog laiko organizuoti užduotis ir pan.. O tada dar ir atsirado baimė, kad kažką galiu praleisti. Teko vėl ieškoti sprendimo, kuris visada yra, bet kam eiti per akmenis jeigu kitais metais galime keliausi smėliu? (kalba eina apie mokymasi rašyti, skaityti, skaičiuoti; visos kitos sritys pavyko puikiai be jokių vadovėlių. Galima peržiūrėti visų metų įrašus ČIA).
Atkeliavome į trečius metus, kuomet žinojau, jog reikės ieškoti viduriuko tarp to, kas veikia ir kas ne. Daug idėjų ir drąsos davė Charlotte Mason metodas (išsamus puslapis www.simplycharlottemason.com). Taip pat padėjo tai, kad dar iki mokslo metų pradžios iš BUP punktais susirašiau ką turime išmokti. Nenorėjau priklausyti nuo vieno vadovėlio. Tai leido pastebėti vadovėlių struktūrą, kaip temos pristatomos ir kaip jos atsikartoja, kartais daugiau suklaidindamos negu padėdamos. Bet jau atsirado pasitikėjimas tuo, ką darau. Nes žinau turinį, su kuriuo dirbu. Užtruko susipažinti, perversti vadovėlius ir pan. Bet ei, kalbame apie metus su daugiau laisvės ir laimės :))) verta buvo investuoti.
Tai kaip su tuo viduriuku? Šiais metais mes lietuvių kalbai ir matematikai turėjome ,,Taip” serijos vadovėlius, bei pratybų sąsiuvinius. Naudojau tik dalį užduočių. Nes pamokas organizavau pagal Charlotte Mason principą – pamoka ne ilgesnė nei 20min, struktūrizuota, aiški. O pratybose tiek užduočių vienai dienai (norint spėti), kad niekaip nebūtume tilpę į 20 min. Apie tokį principą galima paklausyti angliškai: https://youtu.be/N_RB3FvA29c?si=m0reSy5jnXEjx8ga
Taigi, peržvelgus savaitės planą, peržiūrėdavau ir temas vadovėlyje. Tada sau pasižymėdavau, ką vaikas turi išmokti (pvz. minkštumo ženklas arba teksto atpasakojimas). Ir tada jau skirsčiau užduotis taip, kad nebūtų kiekvieną dieną tik pratybų pildymas. Apie tai rašiau plačiau ANTROKO ugdymo šeimoje kategorijoje. Padėjo tai, kad žinojau ko mes siekiame per visus mokslo metus, kokias žinias turime įgyti. Daug temų, kurias jau žinome, praleidome arba pakartojome. Tada nenaudojame laiko ten, kur nebereikia. Jau nekalbu apie atsiradusią dinamiką, vaiko įsitraukimą ir savarankiškumą.
Kitiems dalykams naudojausi tuo pačiu principu, turiu sąrašą iš BUP ir imu temas tai iš vadovėlių, tai iš savo surastų ar sukurtų šaltinių. Gamtos pažinimui labiau naudojome enciklopedijas, žinynus, dokumentiką, eksperimentų knygas, pratybų neturėjome. Visi atlikti bandymai fiksuojami tiesiog vaikui patogiu būdu.
Man patinka Charlotte Mason mintis, kad duodant vaikui užduotį, reikia sukonkretizuoti ir žinoti aiškų tikslą, ko ja siekiame. Nes jeigu noriu, kad vaikas atliktų aritmetikos skaičiavimus, bet dar jam liepiu skaityti, perrašyti sąlygą, užrašyti veiksmus ir pan. Viso to yra per daug vienu metu. Turiu pasirinkti ar mokau jį rašyti simbolius, ar skaičiuoti, ar skaityti sąlygas… Juk vaikas tik pradinukas.
Dalinuosi tik sava patirtimi. Kaip sakiau savo vyrui: ,,Žinai, gerai, kad sekiau vadovėlius 100proc., o paskui 100proc bandžiau jų nesekti, nes atsidūriau tame taške, kuriame matau, kiek to reikia iš tikro vaikui, o kiek ne. Juk, galų gale, tikslas yra ne tik per tuos dvylika mokymosi metų suteikti akademinias žinias, bet greta to ir ugdyti sveiką, laimingą ir sąmoningą asmenybę, kuri gebėtų tinkamai tas žinias panaudoti.”.
Todėl naudoti vadovėlius ar ne – turėsite atsakyti kiekvienas sau individualiai.
PLANAVIMAS – TIKRASIS RAKTAS Į LAISVĘ
Ilgai planavau apie tai rašyti, tad dovanokit jeigu jau rašiau ir kartojuosi. Nebepamenu.
Galiu nuskambėti labai nepopuliariai, nes didžioji visuomenės dalis apibūdiną laisvę, kaip gebėjimą nuo nieko nepriklausyti, daryti ką noriu, kur noriu ir kada noriu. Bet užsiimdama ugdymu šeimoje ir vaikų auklėjimu atradau priešingai – kuo daugiau aplink save turi rėmų, tuo esi laisvesnis ir tikrai pasieki to, ko nori.
Taigi, labiausiai viduje jauċiuosi laisva tada, kada viskas apgalvota ir suplanuota. Kuo daugiau susitarimų, ısipareigojimų ir struktūros – tuo mažiau vietos mano nestabilumui pasireikšti. Negana to, jeigu ne įprotis laikytis plano, tada turbūt lakstyčiau kaip šunytis paskui kiekvieną savo norą nežinodama, kurį pirmiausia įgyvendinti. Finale – lieki prie suskilusios geldos…
Spėju, kad galvojate apie tai, jog planuok neplanavęs, vistiek viskas sugriūna. Taip, dažnu atveju viskas kinta materialiame lygmenyje. Bet aš kalbu labiau apie esminius dalykus, kurių mes norime ir siekiame. Kad keisis būdai, kaip tai gauti – tai neturi reikšmės. Svarbu ar aš einu ten, kur noriu. Pavyzdžiui, labai noriu pradėti rytą rašydama dienoraštį. Jeigu aš to savo noro ,,neįforminsiu” kaip svarbios savo dienotvarkės ar plano dalies – tai vargu ar rasiu kokį rytą, kada rašysiu dienoraštį. Nes vieną rytą norėsiu pamiegoti ilgiau, kitą – pavartyti kokį žurnalą, trečią – vėl koks noras atsiras. Tai čia tas lakstymas kaip šuniukui paskui tai, ko noriu tą akimirką.
Svarbu nesuplanuoti daugiau negu tai realiai įmanoma padaryti. Priešingu atveju laukia nusivylimas. Reikia būti gana realistišku savo galimybių atžvilgiu.
Tikiu, kad savo gyvenimo planavimas iš tiesų išslaisvina mus pačius iš to nestabilaus norų pasaulio ir leidžia atrasti vietos tam, ko iš tikro norime, kas iš tikro man yra svarbu ir reikalinga.
Jeigu każko noriu ir suplanuoju kaip tai gauti, argi tai nėra gerai? Tik tam turėsiu atidėti kitus, spontaniškai kilusius norus, kurie mane tik klaidins.
Toks pat principas veikia ir ugdymo procese. Dažnai norisi kone visų dvylikos metų kursą sudėti į vienus metus, nes juk tiek visokių dalykų yra! Bet kai stebi vaiką, stebi šeimą ir trumpam paspaudi ,,pauzę” savo lūkesčiam ir noram, tada pamatai, ko reikia ir atitinkamai suplanuoji. Taip supaprastėja mano kaip mokytojos, mamos ar žmonos darbo apimtis.
Sunku tai nusakyti žodžiais, bet kai pamėginau ,,laikyti” save tam tikruose rėmuose, man labai pasikeitė gyvenimo kokybė. O kaip žinoma, laiminga mama – laiminga ir šeima :))) Raginu pabandyti.
NEĮGYVENDINTI PLANAI. Ką daryti?
O taip, turiu keletą tokių, kurie ir liko neužbaigti. Prisipažinsiu, turėjau minčių kone visą vasarą dabar mokytis, kol išeisim visas temas, kurias suplanavau. Bet vien nuo tos minties kažkaip susuko pilvą. Ir tada pasirodė labai fainas vaizdo įrašas anglų kalba: Nebaigti planai
Jei trumpai, tai jame sakoma, kad šeima kaip ir turi pasirinkti pati. Vieni vasarai visiškai sustoja, kiti – po truputį išlaiko rėmus. Jeigu liko daug temų neatsakytų, tuomet geriau ir nespausti savęs daryti jas tik dėl darymo. Jeigu tai keletas – galbūt galima integruoti į savo vasaros dienotvarkę, išvykas ir pan.
Aš asmeniškai peržvelgiau kitų metų temas, ir sulyginau, kurios kartosis, kurios ne. Taip nuraminau save, kad vasarą mes visgi labiau koncentruosimės į tai, kas patiems vaikams aktualu. Juolab, kad tik vasarą turime galimybę kurti daugiau projektų lauke, darbuotis su medžiu ir didelio gabarito daiktais. Be to, daugiau laiko praleidžiame lauke, vaikai patys tyrinėja gamtą, savo santykius su ja ir kitais vaikais. Kas gali būti geriau?
Lietingomis dienomis vaikai patys sėdasi prie įvairių užduočių knygelių, sūnus savarankiškai skaito knygas susirangęs hamake, vakarais rašo dienoraštį. Karts nuo karto susėdame ir kartu kažką nuveikiame.
Tikrai matau, kad ta vizija, jog vaikas mokosi dalinai savarankiškai gali būti įmanoma. Tik prieš tai reikia suformuoti įpročius. Nes natūraliai žmogaus prigimtis visada renkasi kas lengviau. Nemanau, kad vaikai gali turėti problemų susigalvoti sau įdomios veiklos, bet ar ta veikla tikrai visada įtrauks dalykus, kurie nežavi, kuriuos sudėtinga suprasti iš pirmo karto?
Čia ta užduotis ugdytojui, kad mokiniui mokymasis taptų kaip antroji prigimtis. Tada jis natūraliai tai darys. Tam reikalingas įprotis. Žinau, kad tai tolimas kelias, bet nėra kito kelio suteikti vaikui įrankius ateičiai. Juk visi garsiai sakome: ,,Mokytis reikia visą gyvenimą”. 😌
VASARA – NE TIK VITAMINO D KAUPIMO METAS, BET IR PASIKROVIMAS EMOCIŠKAI, DVASIŠKAI IR VISAIP KAIP
Man visada vasara būna tas laikas, kai daug skaitau, domiuosi, keičiuosi. Tai tarsi pasiruošimas kitiems metams, ne tik mokslo. Tiesiog generuoji vizijas, ruošiesi ir bandai nustatyti save tinkama linkme. Nes šeimoje daug dalykų nulemia moteris, todėl visada jaučiu pareigą save tinkamai pozicionuoti. O kas yra tinkamai? Nekalbu apie tai, kad turiu pailsėti ir sukaupti papildomų jėgų tam, kad tapčiau super moteris, kuri aprūpina šeimą komfortu, švariomis kojinėmis ar pan. Turiu omenyje savo vidinį kompasą, siekius. Sukalibruoti tą vidinę moterį.
Šiai dienai atradau, kad didžiausios sėkmės visose srityse susilaukiame, kai mūsų pastangos būna nukreiptos vienybės kryptimi. Kai dėl gero tarpusavio ryšio bandome nusileisti, nesinaudoti tik savo asmeniniais interesais, o ieškome bendrumo, ieškome vienas kito.
Atostogos man laikas, kai yra tiesiog daugiau laisvo laiko, mažiau įsipareigojimų. Paseka to, galiu daug geriau pažinti save, savo reakcijas. Pažinti ir vaikus, vyrą. Stebėti kokia yra jų širdies kalba. Man tai pats svarbiausias dalykas grįžus į ,,darbą” – žinoti kaip organizuoti ugdymą šeimoje taip, kad visi patobulėtume kaip asmenybės ir kaip šeima kartu.
Tokia gaida ir baigsiu įrašą.
