Po ilgo laukimo, mūsų namus užplūdo laimė – dar vienas vaikelis. Greta visų džiaugsmo akimirkų, gimė ir nerimas – ar sugebėsime rasti balansą?
Neslėpsiu, kad dienotvarkė pasikeitė, nes esame labiau priklausomi nuo kūdikio poreikių, tačiau visa tai pavertė mokymosi procesą dar vertingesnį, nes tame dalyvauja visa šeima. Tarp užduočių darymo, veiklos kartu užsiimame kūdikio mankšta, maisto ruošyba, madynėmis, pasivaikščiojimais gryname ore. Tai nauja patirtis mūsų penketukui!
Palengvėjimas kilo tada, kuomet pamačiau, jog mūsų anksčiau įdėtos pastangos formuojant įpročius atlieka savo darbą – vaikai jau buvo įpratę atlikti tam tikrus dalykus, o dabar juos atlieka savarankiškai. Kartais net nelaukia manęs. Puikiai veikia principas – vyresnis moko mažesnį. Sūnus paaiškina užduotis dukrai, kuria naujas, kartu jas atlieka. Esu 100% tikra, kad visa tai yra rezultatas to, kad patys užsiimame su vaikais nuo pat kūdikystės ir ,,nepaleidžiame” vadelių. Kaip sakoma: ,,Įprotis tampa antroji prigimtis”.
Ne kartą esu organizavusi veiklas vaikams įvairiose renginiuose ir iškart galima pasakyti, su kuriuo vaiku yra dirbama, o kuris neturi tam tikrų įpročių. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog svarbu žinoti, kad nesuformavus tam tikro ritmo – stebuklo nebus ir vaikai patys neims mokytis, kurti… Tam reikalinga nuolatinis darbas, aplinka, kuri maitintų ir skatintų jų idėjas, primintų ir vertintų jas. Tai pagrindinis raktas į vaiko savarankiškumą ateityje, bei jo požiūrį į tobulėjimą.
O jeigu domina kaip viską suspėjame, tai mūsų dienos maždaug atrodo taip: kol visi išsibudiname, kiekvienas turi laisvo laiko. Sūnus dažniausiai piešia arba rašinėja, kol pabunda dukra, tada jau jie žaidžia kartu iki pusryčių (aš paruošiu kūdikį dienai, pagaminu pusryčius). Pavalgę dažniausiai darome ,,Katino dienas” (kūdikis miega). Jeigu vaikelis aktyvus, tada atidedame užduotis ir darome kažką, kur reikia mažesnės mano dėmesio koncentracijos (lipdymas, piešimas, mankšta ir pan.). Aš vis dar planuoju savo savaitės veiklas, tik keičiu jas vietomis, dienomis atitinkamai pagal situaciją namuose.
Kartais vaikai susipyksta ir jiems reikia kažko, kas įjungtų smegenis ir išjungtų emocijas, tad staigiai griebiuosi loginių žaidimų.
Kai jie puikiai sutaria, tada drąsiai pasakau tik idėją arba pakalbame kartu, apsitariame ir jie savarankiškai dirba patys.
Galbūt norėtųsi vaikams duoti visko daugiau (dėmesio, žinių, praktikos), tačiau kaip viena gera draugė man sakė:,,Nesikrimsk, kiekvienas vaikas gimsta savo laiku ir gauna tokias sąlygas, kokių jam reikia tobulėjimui. Pirmam vaikui galėjai skirti daugiau dėmesio, nes jis buvo vienas, o kitiems vaikams to nebepavyksta padaryti – nekaltink savęs. Jie savaime mokosi iš vyresnių vaikų, o tu jiems duok kiek gali”.
Tie žodžiai mane gelbėja, palaiko, guodžia. Be to, gyvenime nėra pats svarbiausias dalykas žinios. Kuo toliau, tuo labiau matome, kad mums begalo trūksta sutarimo, tarpusavio nusileidimų ir teisingų žmogiškųjų santykių. Būtent ties tuo ir dirbame kiekvieną minutę. Ir džiugu, kai pastangos pradeda atsipirkti 🙂