O kaip gi aš?
Kartais pokalbis pakrypsta apie ugdymą šeimoje ir žmonės dažniausiai nustemba. Dauguma net nežino, kad tokia mokymosi forma egzistuoja. Ir, tiesą sakant, tai suprantama: ugdymas šeimoje Lietuvoje yra legalus kelerius metus. Tai vis dar labai nauja, šviežia, ir ne visi apie tai girdėjo. Aš iš jų to ir nesitikiu.
Paprastai vengiu kalbėti apie ugdymą šeimoje su žmonėmis, kurie nieko apie tai nežino. Verčiau kalbuosi su tais, kurie taip pat ugdo vaikus šeimoje – tada gali dalintis idėjomis, patirtimi, palaikyti vieni kitus, duoti ir gauti patarimų. Tai natūralu.
Bet kartais iškyla klausimas, kuris visada pataiko į tą pačią vietą: „O kaip gi tu?“
Ir tada aš pagalvoju – o kaip gi aš?
Aš nejaučiu, kad mano gyvenimas kažkuo skirtųsi nuo moters, kuri gyvena įprastą gyvenimą. Ji keliasi labai anksti, gamina pusryčius, ruošia pietus vaikams, nuveža juos į mokyklą, pati eina į darbą. Per pertrauką galbūt paskambina vaikams pasitikrinti, kaip jiems sekasi, arba lekia nuvežti juos iš vienos mokyklos į kitą, o paskui vėl grįžta į darbą. Vėliau grįžta namo, padeda su pamokomis, gamina vakarienę, skalbia, bando skirti laiko vyrui – jeigu dar yra jėgų. Ir aš net nekalbu apie laiką sau – paskaityti, mokytis, atsikvėpti.
Mano gyvenimas nėra kitoks. Aš keliuosi – ne per anksti – valgome pusryčius su šeima, ir tada einu į darbą. Mano darbas tiesiog yra namuose. Daugelis moterų šiandien dirba iš namų, tiesa? Mano darbas – mano pačios privati mokykla, su mano vaikais.
Mes mokomės kartu. Tada mano vaidmuo pasikeičia. Iš mokytojos vėl tampu mama. Paruošiu juos papildomoms veikloms – teatrui, dizainui, programavimui. Darau įprastus dalykus: gaminu, tvarkausi, skalbiu. Vėliau grįžta vyras, pasikalbame, ir galiausiai turiu tą patį mažą laiko gabalėlį sau, kaip ir kiekviena moteris.
Žinoma, mūsų šeimoje ugdymas ir auklėjimas yra glaudžiai susiję. Jų tiesiog neįmanoma atskirti. Kartais vertybės perduodamos per akademinius dalykus, o kartais – po pamokų, per kasdienį gyvenimą. Bet taip juk yra kiekvienoje šeimoje. Mama dažniausiai ir užsiima tuo – ji auklėja vaikus. Tai nėra papildomas darbas. Tai tiesiog tėvų, motinos vaidmuo. Kiekviena diena vienaip ar kitaip susijusi su tuo, ir tai visiškai natūralu.
Aš nenoriu, kad atrodytų, jog ugdymas šeimoje yra kažkoks tobulas, ramus kelias. Ne. Būna dienų, kai jaučiuosi visiškai išsekusi, ir būna dienų, kai jaučiuosi pakylėta. Kartais atrandu kažką naujo ir gražaus, o kartais pasimetu ir viskuo suabejoju. Tai nėra lengva – bet juk joks tikras darbas nėra lengvas. Nesvarbu, ar esi gydytoja, mokytoja, ar mama – kiekvienas darbas, kuriame atiduodi dalelę savęs, atima tavo energiją. Bet galbūt tam mes ir gyvename – ne tam, kad viską saugotume ir mėgautumės tik sau, o tam, kad naudotume savo talentus, savo savybes tam, kad kiti galėtų augti.
Taigi, ugdymas šeimoje – atsakomybė.
Žmonės dažnai sako: „O Dieve, aš vos išgyvenau mokyklą, kaip gali mokyti savo vaiką?“
Jeigu vaikas gali suprasti tą medžiagą – kodėl suaugęs negalėtų? Juk mes visi kažkaip pabaigėme mokyklą.
Taip pat, ugdymas šeimoje nėra toks, kaip tradicinė mokykla. Tai procesas – procesas, kuriame visa šeima auga kartu. Mes padedame vieni kitiems, palaikome vieni kitus ir mokomės kartu su vaikais.
Mes taip pat gauname pagalbą iš mokyklų, kurios mus kuruoja. Turime konsultacijas, programas, medžiagą – viską, ko reikia.
Ir tai nėra tas pats, kaip grįžti namo pavargusiai po darbo ir dar tris ar keturias valandas daryti namų darbus. Ne. Tu jau žinai, ką tavo vaikas mokosi, tu tai suplanavai. Pamokoms skiri kelias valandas – ir viskas. Nėra jokių vakarinių namų darbų. Dauguma žinių vaikai įgyja tiesiog gyvendami.
Kai mokai vieną ar du vaikus, tu juos giliai pažįsti. Matai, ką jie moka, su kuo jiems sunku, ir gali viską pakoreguoti iškart. Tai mokymasis vienas su vienu – gyvas, lankstus, žmogiškas. Tu gali pasirinkti aplinką, metodus, knygas. Tai daug paprasčiau, nei žmonės įsivaizduoja.
Galiausiai tai tik mano darbo detalės. Tai nereiškia, kad kiekviena mama turi ugdyti vaikus šeimoje. Visiškai ne. Aš tiesiog rašau tarsi visų tų moterų, kurios tai daro, vardu. Nes jos daro tą patį darbą, kurį daro kiekviena moteris.
Net jei dirbčiau parduotuvėje, banke ar ligoninėje – vis tiek aštuonias valandas praleisčiau atsakingai dirbdama savo darbą. Neturėčiau laiko galvoti apie save tuo metu, nes būčiau darbe, susitelkusi į savo užduotis.
Toks gyvenimas. Nesvarbu, kur esi – turi gerai atlikti savo pareigą. Bent jau aš tuo vadovaujuosi.
Mano atveju – aš namuose. Aš – mama, ugdanti vaikus šeimoje. Esu mokytoja.
Mokau galbūt tris ar keturias valandas per dieną, o visa kita priklauso nuo to, kaip susiorganizuoju – kaip gebu keisti vaidmenis, bet jų nesumaišyti.
Štai toks mano paprastas, nepaprastas gyvenimas.