UGDYMAS ŠEIMOJE | LAPKRITIS

MENAI

Nesu tikra ar mūsų ugdymo procese menas užima pagarbią vietą tarp kitų mokomųjų dalykų tik todėl, kad aš pati tuo žaviuosi ar tai mano pastangų pateikti visus pasaulio mokslus kaip įrankius pažinti mus supantį pasaulį pasekmė 🙂

MUZIKA NĖRA TIK NATOS

Muzika mus supa kiekviename žingsnyje – ji įtakoja mūsų nuotaiką, mintis, ir net kasdienius pasirinkimus. Tačiau muzika nėra tik natos ar garsų deriniai – tai kur kas daugiau.

Muzika jungia visus – bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje. Tai unikali kalba, gebanti išreikšti giliausius žmogaus jausmus ir patirtis. Ji turi ypatingą galią perkelti mus ne tik į kitą emocinę būseną, bet ir į kitą pasaulio kampelį. Išgirdę Afrikos ritmus, kinišką melodiją, europietišką klasiką ar indišką dainą, mes tarsi pajuntame to krašto dvasią.

Muzika yra paremta struktūromis – taisyklėmis, matematika, garsų ir pauzių santykiu. Mes ją apibūdiname kaip aukštus ar žemus garsus, tačiau ji niekada nėra tik taisyklės. Muzikos ypatingumas slypi gebėjime tiesiogiai veikti žmogaus mintis ir jausmus. Ji sukelia prisiminimus, emocijas, jausmus, kurie slypėjo gilumoje. Muzika neklausia leidimo – ji tiesiog veikia.

Skirtingai nei verbalinė kalba, muzika tiesiogiai paveikia emocijas. Tai – emocinė kalba, kuri skirta veikti mūsų vidines stygas. Ji natūraliai reguliuoja mūsų nuotaiką, lemia savijautą ir net elgesį. Ryšys tarp garsų ir emocijų yra toks natūralus, kad mes instinktyviai atpažįstame malonius ir nemalonius garsus. Malonūs garsai mus energizuoja, tuo tarpu nemalonūs gali kelti įtampą ar stresą.

Įdomu tai, kad žmogus garsą analizuoja kitaip nei vaizdą. Matydami mes priimame informaciją tiesiogiai, be didelių interpretacijų. O girdėdami turime ją įvertinti: ar man šis garsas patinka, ką jis primena, kaip jis veikia mano jausmus?

Šiandien gyvename didžiuliame triukšme – tiek garsų, tiek vizualinės informacijos triukšme. Pasąmoningai blokuojame šį perteklių ir prarandame gebėjimą iš tikrųjų išgirsti. Bet yra paprastas būdas tai atgauti – užmerkti akis. Klausymas yra tarsi stebėjimas, o užmerkus akis galima atsiriboti nuo dominuojančio matymo ir leisti garsui veikti mus giliau.

Muzika padeda atrasti vidinę pusiausvyrą. Ji tarsi pakelia mus virš kasdienybės, emociškai „išvalo“ ir suderina mūsų vidų. Kaip nesuderintas instrumentas, mes randame harmoniją per muziką, kuri subalansuoja jausmus ir sustiprina mūsų „aš“.

Ypač klasikinė muzika sugeba užpildyti mūsų vidinius „tarpeklius“, užlieja mus kaip vanduo, nepalikdama vietos baimei ar įtampai. Tai intymūs potyriai, kurie lieka mumyse ir suteikia ramybę.

Gamtos garsai, tokie kaip paukščių čiulbėjimas, vėjo ošimas ar medžių šlamesys, taip pat daro didžiulę įtaką mūsų pusiausvyrai. Mieste tokių garsų dažnai trūksta, todėl natūralūs garsai mums yra tokie patrauklūs.

Vis dar per mažai suvokiame garsų įtaką mūsų gyvenimui. Muzika – tai daugiau nei pramoga. Tai raktas į mūsų vidinį pasaulį, į savęs suvokimą ir ramybę. Todėl taip norisi mokytis muzikos per šią gilesnę prizmę – kad ne tik girdėtume, bet ir jaustume.

---

MŪSŲ MUZIKOS PAŽINIMO KELIAS

Muzika mūsų šeimoje tapo ne tik instrumentų mokymusi, bet ir įvairiapuse pažintimi su garsų pasauliu. Pastebėjome, kad vaikams įdomiausia tyrinėti muziką per kasdienes veiklas, žaidimus ir kūrybą, todėl atradome daugybę būdų, kaip tai integruoti į mūsų gyvenimą.

Vienas iš mėgstamiausių mūsų užsiėmimų – koncertų ir šokio spektaklių stebėjimas internetu. Vaikai sužavėti galimybe „pasižiūrėti“ pasirodymus iš pasaulio didžiųjų scenų – nuo simfoninių orkestrų iki baleto spektaklių. Kartu aptariame, kaip muzika perteikia emocijas ar papildo šokio judesius. Tai tapo ritualu, kuris praturtina mūsų vakarus ir leidžia pajusti muzikinės kultūros grožį.

Dar vienas mūsų atradimas – muzikos analizė per filmus ir žaidimus. Stebime, kaip garsai kuria nuotaiką, aptariame, kaip tam tikri instrumentai ar melodijos sustiprina veiksmo įtampą ar prideda dramatiškumo. Vaikai vis labiau pastebi muziką filmuose ir reklamuose, o tai plečia jų supratimą apie garsų svarbą kasdieniame gyvenime.

Muzikinių garsų kūrimas taip pat tapo mūsų kūrybiniu užsiėmimu. Kartu su vaikais gaminame „instrumentus“ iš paprasčiausių daiktų – nuo barškučių iš ryžių buteliuose iki būgnų iš puodų. Tokie žaidimai ne tik lavina ritmo pojūtį, bet ir įtraukia vaikus į muzikos kūrimą be jokio spaudimo ar lūkesčių.

Pamenu, kaip vieną vakarą nusprendėme surengti šeimos muzikinį iššūkį. Kiekvieną dieną savaitę klausėmės skirtingo žanro muzikos: vieną dieną džiazo, kitą – elektroninės muzikos, dar kitą – klasikos. Aptarinėjome, kokias emocijas mums kelia kiekvienas kūrinys, dalijomės savo įspūdžiais ir net sužinojome vieni apie kitus naujų dalykų.

Kartais vaikams siūlome kurti savo muziką – naudodamiesi programėlėmis ar kompiuterinėmis programomis. Jie mėgsta žaisti su garsais, kurti savo melodijas, o mes stebime, kaip jų kūryba keičiasi, kai jie atranda naujų muzikos elementų.

Klasikinės muzikos pažinimas mūsų šeimoje vyko pamažu. Pradžioje vaikai tam priešinosi, tad nusprendžiau neskubinti – tiksliau, leisti muzikai juos pasiekti natūraliai. Dabar jie dažnai išgirsta klasikinius kūrinius per filmus ar pianino įrašų archyve. Kartais užgrojame kartu, kartais tiesiog pasiklausome vakarais.

Taip pat atradome, kad muzikos susiejimas su judesiu yra nuostabus būdas ją pažinti. Kartais rengiamės šeimos „šokio vakarėlius“, kur leidžiame vaikams išsirinkti muziką ir improvizuojame. Tai ne tik smagu, bet ir padeda pajusti ritmą ir energiją.

Galiausiai, mes pradėjome ieškoti būdų, kaip susieti muziką su kitomis meno formomis. Muzikos teminiai vakarai tapo mūsų tradicija: pasirenkame tam tikrą muzikos stilių ar laikotarpį, klausomės kūrinių ir kartu kalbamės apie jų kontekstą, kūrėjus bei istorijas. Tai skatina giliau pažinti muziką ir jos įtaką kultūrai.

Knygos taip pat tapo svarbia mūsų šeimos kelionės į muzikos pasaulį dalimi. Jos padeda mums suprasti ne tik muzikos pagrindus, bet ir atveria duris į įdomias istorijas apie garsiausius kompozitorius, muzikos stilių raidą bei unikalius instrumentus. Per knygas atrandame, kaip muzika formavo kultūrą, žmonių emocijas ir net istorinius įvykius. Vaikams ypač patinka spalvingos knygos apie instrumentus ir įdomūs faktai apie muziką, o mes, tėvai, randame įkvėpimą gilinti žinias ir perteikti jas vaikams. Knygos – tai raktas į gilų ir prasmingą ryšį su muzika. Keletas:

Tikiu, kad kiekvienas gali atrasti muzikos grožį, net jei neturi talento groti ar dainuoti. Svarbiausia – tai daryti kartu su šeima, žaidžiant, eksperimentuojant ir leidžiant muzikai tapti dalimi mūsų gyvenimo. Galbūt mūsų patirtys įkvėps ir jūsų šeimą atrasti savo kelią į muziką.

---

Dailė

Norisi pradėti Loris Malaguzzi poema:

Negali būti. Šimtas ten yra

Vaikas sukurtas iš šimto.

Vaikas turi šimtą kalbų,

šimtą rankų, šimtą minčių

šimtą būdų mąstyti, žaisti ir kalbėti.

Visada šimtą.

Šimtą būdų klausytis, nustebti, mylėti.

Šimtą džiaugsmų dainuoti ir suprasti šimtą žodžių,

atrasti šimtą pasaulių, sukurti

šimtą pasaulių svajoti.

Vaikas turi šimtą kalbų (ir dar šimtą šimtą daugiau),

bet jie pavogia devyniasdešimt devynias.

Mokykla ir kultūra atskiria galvą nuo kūno.

Jie liepia vaikui: mąstyti be rankų, daryti be galvos,

klausyti, bet nekalbėti, suprasti be džiaugsmo,

mylėti ir nustebti tik per Šv. Velykas ir Kalėdas.

Jie liepia vaikui: atrasti pasaulį, kuris jau yra, nors iš šimto jie pavogia devyniasdešimt devynis.

Jie sako vaikui: kad darbas ir žaidimas, realybė ir fantazija,

mokslas ir vaizduotė, dangus ir žemė, protas ir sapnas

yra dalykai, kurie negali būti kartu.

Taigi, jie sako vaikui, kad nėra ten šimto.

O vaikas atsako: Negali būti. Šimtas ten yra.

LORIS MALAGUZZI

Taigi, nuo pat gimimo mes daug metų tiesiog išbandėme įvairias technikas, susipažinome su įvairiomis formomis, procesais. Daug idėjų pavyko įgyvendinti ne tik iš savo ,,galvos”, bet ir radau knygose. Rekomenduoju:

Kalbant apie trečioką, tai ne visi tokio amžiaus vaikai dar linkę į tokius eksperimentus, kurie žavi mažesnius vaikus. Nes tokio amžiaus vaikui ryškiai dominuoja kairysis smegenų pusrutulis, tad ne taip lengva mąstyti abstrakčiai, ,,išlaisvinti” kūrybinę dvasią taip laisvai kaip mažiesiems tyrinėtojams. Mūsų šeimoje ugdomi trys skirtingo amžiaus vaikai ir turiu galimybę pamatyti tuos ryškius pokyčius ir skirtumus.

Trečiokas labiau linkęs (galbū tik mūsų sūnus) susipažinti su menu kaip mokslu. Ugdyti savyje gebėjimus atvaizduoti tai, ką jis nori, kaip mato pasaulį, kaip nori, kad jį pamtytų kiti. Aš tikiu, kad visi mes turime tas 100 kalbų, tik ne visuomet leidžiame sau jas atrasti ir jomis kalbėti.

Mūsų šeimoje pravertė šios knygos:

Taip pat, kam aktualu, naudoju ir dailę, kaip pokalbį su vaiku, kai jam sunku ar jis bijo. O kartais kai trykšta džiaugsmu, kad atrodo namų sienas nugriaus. Žodžiu, kam įdomu, galima pasiskaityti teorijos ir praktikos:

Prie 100 kalbų priskirčiau ne tik dailę. Vaikai daug gali papasakoti per teatrą, šokį, istorijas. Paprastai prie lietuvių kalbos keliu įrašus apie istorijų kūrimą su vaikais, bet noriu paminėti ir čia, kad aprašiau beveik 50 pamokų, kurių metu vaikai vienokia ar kitokia forma sukuria trumpus nutikimus, situacijas ar net istorijas! Jas vėliau išpiešia, pasakoja, žaidžia, aprašo… Aš tame matau daug daug potencialo :))) Knygos, padėjusios man suprasti, kad istorjų pasakojimas – tai ryšio kūrimas, bei smagus žaidimas:

Taigi, kai apipyliau knygomis, dabar keletas akimirkų iš proceso 🙂 Man svarbiausia, kad vaikas atrastų savo santykį su menu…

---

Pabaigai, kažkada rašiau apie meno esmę. Manau, visai į temą čia 🙂

MENAS | JO ESMĖ

ANGLŲ KALBA

Mano požiūriu, mokėjimas daugiau nei vienos kalbos yra svarbi ugdymo dalis, nes tai padeda vaikams pažinti pasaulį plačiau ir kurti prasmingesnius ryšius su žmonėmis iš skirtingų kultūrų. Kiekviena kalba atveria unikalų mąstymo būdą, suteikia galimybę suprasti kitų tautų istoriją, tradicijas ir požiūrį. Kalbų mokymasis ne tik lavina atmintį ir loginį mąstymą, bet ir skatina vaikų smalsumą, toleranciją bei gebėjimą priimti skirtumus.

Tenka ieškoti įvairių būdų, kaip mokytis kalbų, kad tai būtų įdomu ir efektyvu – naudojame žaidimus, dainas, praktines situacijas ir kūrybines užduotis, kurios skatina vaikų norą mokytis bei leidžia natūraliai įsisavinti naujus žodžius ir frazes. Man svarbu, kad vaikai suprastų, jog kalbos yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir raktas į pasaulio įvairovę, padedantis augti atvirais ir supratingais žmonėmis.

Savaitės bėgyje, mes turime vieną pamoką su mokyklos mokytoja, internetu. Joje vaikai bendrauja, susipažįsta su pagrindinėmis gramatikos taisyklėmis, plečia žodyną. Tai – didelis palengvinimas, leidžiantis kitas pamokas organizuoti kūrybiškai 🙂 Kurį laiką labai rimtai galvojau kaip mokyti anglų kalbos, bet tada pagalvojau: ,,Ei, mes tik trečiokai! Turime dar daug metų suprasti kalbos gramatiką, vartojamus žodžius ir pan.”. Tai padėjo nebijoti. Pagrindinių gramatikos taisyklių planelį metams turiu, žodžius tam tikrom temom mokomės, tad belieka nepamiršti, jog mokytis turi būti įdomu ir savotiškai smagu 🙂

RESURSAI

Taigi, šiai dienai aš susirašiau pagrindines temas, bei gramatikos taisykles, kurias turime išmokti metų pabaigoje. Tada susiskirsčiau jas į savaitę po vieną. Kai kurias temas vaikas aptaria su mokytoja, tad aš joms tik papildomas užduotis parengiu (galima rasti https://learnenglish.britishcouncil.org/; https://dictionary.cambridge.org/grammar/british-grammar/ ar šeip internete įvedus norimas temas).

Mano planelis (remiantis vadovėliu ,,Yummy English” ir BUP):

Gramatika ir kalbėjimo įgūdžiai:

1. Taisyklingas artikelio naudojimas:
   • Taisyklės, kaip naudoti žymimąjį (the) ir nežymimąjį (a, an) artikelius. Pvz.: This is a frog. The frog is green. Paaiškinti ypatingą tarimo atvejį (*the /Ÿi:/), kai po žodžio eina balsė: the egg, the apple.
2. Klausimai ir atsakymai apie turėjimą/neturėjimą:
   • Has got ir has not got naudojimas su vienaskaitos 3 asmeniu (he, she, it):
     • Has she got a job? Yes, she has. No, she hasn’t.
   • Have got ir have not got naudojimas su I, you, we, they:
     • Have you got a holiday? Yes, I have. No, I haven’t.
3. Taisyklinga žodžių tvarka sakinyje:
   • Sakinio struktūra: Who does what? What? Where? When?
   • Pvz.: There are pencils on the book. Anglų kalboje buvimo vieta dažnai nurodoma sakinio gale.
4. Klausimai apie buvimo vietą:
   • Where is …? (vienaskaita) ir Where are …? (daugiskaita). Pvz.: Where are the books?
5. Skaičiai nuo 13 iki 20:
   • Skaičių mokymasis ir vartojimas kasdieninėse situacijose.
6. Bendrieji klausimai esamuoju laiku (Present Simple):
   • Klausimų su to be, to have, to do, can sudarymas. Pvz.: Are you ten years old? Do you like ice-cream?
7. Klausimų ir atsakymų sudarymas:
   • Pvz.: Do you have a dog? Yes, I do. No, I don’t. Paaiškinimas, kaip naudoti does su 3-uoju asmeniu.
8. Angliškos abėcėlės mokymasis:
   • Gebėjimas pasakyti savo vardą paraidžiui.
9. Datos, savaitės dienų ir valandų vartojimas:
   • Pvz.: 3rd of September, 2018 Monday. On Friday, at three o’clock.
10. Naudojimas: He’s/She’s/It’s got …:
    • Pvz.: He’s got a bike. Has he got a bike?
11. Neiginiai su hasn’t got ir haven’t got:
    • Pvz.: She hasn’t got a pen.
12. Prielinksniai:
    • Kryptis: Let’s go to the park.
    • Vieta: We’re in the house.
    • Laikas: At eight o’clock.
    • Kiti: He hides under the table.
13. Metų laikai:
    • It’s spring, it’s summer, it’s autumn, it’s winter.
14. Teiginiai ir neiginiai su it is/is not (isn’t):
    • Pvz.: It is cold in winter. It isn’t hot in winter.

Visų mokslo metų temos:

1. Šeima, draugai, giminės;
2. Namai ir kambariai;
3. Mokykla ir klasė;
4. Įvairūs daiktai;
5. Gimtadienis ir Kalėdos;
6. Gamta, oras, augalai;
7. Vietovės;
8. Maistas;
9. Laisvalaikio užsiėmimai;
10. Sportas ir higiena;
11. Transportas;
12. Būsenos ir jausmai;
13. Skaičiai (13–20);
14. Žaislai;
15. Gyvūnai;
16. Pasakos;
17. Savaitės dienos;
18. Profesijos;
19. Paros laikas (valandos/laikrodis).

---

Kalbai mokytis per žaidimus remiuosi ir Andrew Wright knygomis. Labiausiai pasiteisinusi buvo ”Creating stories with children”, visas užduotis atlikome, tik lietuviškai. Naudojau kuriant istorijas su mažesniais vaikais. Dabar pradedame tą pačią programą su anglų kalba. Jaudinuosi 🙂 Dar ,,ant bangos” – ”Games for language learning”. Paprasti žaidimai įtvirtinti kalbos gramatiką ar žodyną. Tiesą pasakius, man nemažai jo knygų praverčia ir kituose dalykuose: ”Storytelling with children”, ,,Art and craft with children”, ,,Five minutes activities”. Galima rasti internete pdf arba e-pub formatu.

Dar vienas naudingas dalykas šiai dienai – knygos, skaitome patys ir klausome skaitomas internetu. Išbandėme keletą jau iš www.storyonline.net. Žinomi aktoriai įgarsina knygeles (pagal amžių). Man patiko, kad greta yra pateiktos gairės mokytojams, skirtos aptarimamams. Visą tai darome anglų kalba.

Youtube kanalai:

• Storytime family
• StoryTime at Awnie’s House
• Storyline Online (jau minėtas, tik čia Youtube kanalas)

Keletas nepaprastų istorijų įkvėpimui:

LIETUVIŲ KALBA

Lietuvių kalbos mokymasis – tai ne tik praktinis įgūdis, bet ir kelias į kultūros, pasaulio supratimą. Manau, kad gebėjimas aiškiai kalbėti, rašyti ir dėstyti savo mintis yra esminė asmenybės ugdymo dalis. Kalba formuoja mūsų mąstymą ir padeda kurti ryšius su kitais žmonėmis. Būtent todėl tikiu, kad lietuvių kalbos puoselėjimas yra daugiau nei gramatika, diktantai, mintinai išmokti eilėraščiai ar tik tradicijų išsaugojimas – tai įrankis, leidžiantis pažinti save, lavinti mintis ir stiprinti mūsų kultūrinį bei asmeninį identitetą.

Gal pasikartosiu, bet lietuvių kalbos pamokos pas mus vyksta taip:

• Du kartus per savaitę turime kalbos gramatikos pamokas (15-20 min.);
• Bent kartą rašome atpasakojimą raštu (dažniausiai istorijų, kurias perskaitome kartu);
• Kartą per savaitę turime dailyraščio rašymą (Šiuo metu perrašome eilėraščius iš knygelės ,,Baisiai gražūs eilėraščiai”);
• Kelis kartus vaikas savarankiškai praktikuojasi rašyti klaviatūra (žaidimas www.lietutis.lt). Pastebėjau, kad įsidėmi ir žodžių rašybą;
• Popietinės arbatos metu skaitome garsiai knygas (aš skaitau);
• Kartą per savaitę rašome diktantą.
• Laisvu laiku skaitome savo mėgiamas knygas tyloje;
• Kūrybinio rašymo pratimai (tai labiau vyksta laisvu laiku, ne kaip pamoka).

KŪRYBINIS RAŠYMAS

Po serijos pratimų, pagaliau kilo noras sukurti ne situacijas, o istorijas. Kuo tai skiriasi? Situacija – kai herojui kažkas nutinka, jis išsprendžia problema, bet lieka nepasikeitęs. O istorija – kai herojui kažkas nutinka, bet spręsdamas problemą jis turi įveikti save ar kažką, jis turi pasikeisti. Tai nėra lengva. Bet aš vaikams ir ,,nekišu” to stipriai į galvą. Tiesiog girdžiu juos ir suprantu kodėl jie būna nepatenkinti savo kūriniais – man tai ženklas, kad reikia žengti žingsnį toliau link siužeto struktūros vystymo. Vaikų kalba 🙂

Jeigu nematėte, tai čia ta paskutinė serija pratimų:

ISTORIJŲ KŪRIMAS SU VAIKAIS | GAL JAU LAIKAS PRADĖTI KURTI RIMTESNIUS SIUŽETUS?

Dabar pas mus dabar vakarai – komiksų kūrimas. Visi dabar piešia, rašo, kuria. Įdomus laikas. Vyksta paieškos. Supažindinau su pagrindiniais etapais:

Sugalvoti idėją

• Nuspręsti, apie ką bus komiksas, sukurti pagrindinį veikėją, temą ir problemą.

Rašyti scenarijų

• Suskirstyti istoriją į pradžią, vidurį ir pabaigą, aprašyti veiksmą ir dialogus.

Planuoti puslapius ir kadrus

• Nupiešti paprastą eskizą su langeliais (kadrais), išdėstyti istoriją vizualiai.

Kurti personažus

• Nuspręsti, kaip atrodys veikėjai, apgalvoti jų aprangą, emocijas ir išvaizdą.

Piešti komiksą

• Piešti pieštuku, vėliau apvesti tušu ar markeriais, pridėti fonus ir detales.

Įrašyti dialogus

• Sukurti kalbos burbulus, užrašyti aiškius ir suprantamus tekstus.

Spalvinti

• Nuspalvinti piešinius ranka arba skaitmeninėmis priemonėmis (jei reikia).

Baigti ir pristatyti

• Sujungti puslapius į knygelę arba pasidalinti skaitmeniniu formatu.

Į pagalbą atėjo komiksų kūrėjų pokalbiai, pamokos. Radome ir keletą knygelių bibliotekoje. Gerai pamatyti visą procesą, kad komiksas nėra tik piešiniai. Tai istorijos, pasakojamos vaizdžiai ir jas kuriant, reikia turėti planą 🙂

Youtube (sūnui nepatiko nė vienas vaikiškas variantas, labiausiai įkvėpė profesionalai):

---

Kartais tikrai būna sunku sėsti ir rašyti. Aš mokau vaikus, jog pirmiausia turime aktyvuoti dešinįjį smegenų pusrutulį, kuriame gyvena mūsų vaizduotė. Tam ir yra skirti visi mano jau pasiūlyti kūrybinio rašymo ledlaužiai. Pavyzdžiui, vakar 10 minučių tiesiog rašėme bet kokius į galvą šaunančius žodžius. Tokie kaip (batai, kalendorius, laikrodis, kubikas rubikas ir pan.). Vėliau iš to vaikams gimė siužetai.

Variantas A: advento kalendoriuje gyvena mažas žmogutis, kuris nekenčia Kalėdų, nes joms atėjus jis neteks savo nuostabių namų. Jis kovoja su eglute, slepia dovanas, o finale, šeimininkai jo namą – kalendorių – nuneša į palėpę. Žmogutis, keliaudamas į palėpę, supranta, kad Kalėdos nėra blogos – tai džiaugsmo metas šeimai. Jis nusprendžia nebesipriešinti, o kitąmet tapti šventinės magijos dalimi.

Variantas B: Berniukas Robis apsilanko pas močiutę, pamato kubiką rubiką, kurį močiutė saugo kaip senelio prisiminimą. Jis taip nori to kubiko, kad nesusilaiko, pasiima. Žinoma, sudaužo į daleles. Bijo močiutės, slepiasi, bet močiutė nepyksta. Galiausiai, abu renka kubiką po dalelę ir močiutė pasakoja apie senelį. Berniukas supranta, kad daiktai nėra svarbiausi – svarbios yra prisiminimai ir meilė, kurią jie simbolizuoja.

---

Vaikams patiko filmas ”Middle school: the worst year of my life” apie berniuką, kuris pasaulį mato vaizdais, piešia daug. Siužetas toks holyvudinis, bet kažkaip davė minčių tiek pokalbiui, tiek piešimui:

---

Kažkaip sūnui nepatiko tie Marvel komiksai, dar bibliotekoje radome Donaldo ir kitų ančiukų serijas.. Kažkaip įspūdį paliko lietuviškos knygos.

Ir kelios vizualiam įkvėpimui:

GAMTOS MOKSLAI

Mokymasis ir gamtos pažinimas yra būtini tam, kad vaikai užaugtų sąmoningais, atsakingais ir harmoningais visuomenės nariais. Gamta moko mus pagrindinių gyvenimo dėsnių – tarpusavio ryšio, pusiausvyros ir abipusės priklausomybės. Suprasdami, kaip veikia gamtos procesai, vaikai įgauna ne tik žinių, bet ir suvokimą apie savo vietą pasaulyje bei atsakomybę už jį. Gamtos mokslai skatina smalsumą, kūrybiškumą ir kritinį mąstymą, o svarbiausia – padeda formuoti pagarbą gyvybei ir norą kurti harmoningą ryšį su aplinka ir kitais žmonėmis.

Šį mėnesį su vaikais gilinomės į organizmų pasaulį – tyrinėjome, kaip jie maitinasi, kvėpuoja, juda ir reaguoja į aplinką. Šis procesas leido vaikams suvokti, kokia sudėtinga ir stebuklinga yra gyvybė, nepriklausomai nuo jos formos ar dydžio. Studijuodami organizmų funkcijas, vaikai ne tik įgijo žinių apie biologiją, bet ir suprato, kaip visi gyvi organizmai yra susiję tarpusavyje ir su aplinka. Tai ugdė jų smalsumą ir gebėjimą vertinti gamtos sudėtingumą bei grožį. Mokydami vaikus pastebėti šiuos ryšius, mes padedame jiems augti atsakingais pasaulio piliečiais, kurie supranta, kad kiekviena gyvybės forma yra svarbi didžiajame gamtos tinkle.

ORGANIZMAI

Temos:

• Organizmai juda ir reaguoja. Kodėl?
• Kaip maitinasi
• Kaip kvėpuoja | Plaučių modelio gamyba ir širdies veikimo tyrimas
• Kad būtume sveiki ir saugūs | 3 klasės gamtos mokslai

---

MINECRAFT MISIJOS IR GAMTOS MOKSLAI

---

Tai tiesiogiai nesusiję su mokymosi temomis, bet kalbant apie gyvūnus, mums patiko šie video, su trupučiu humoro. Matyt, to norėjosi dingus saulutei 🙂

Ir pabaigai, neseniai pavyko surinkti kelias knygas apie gamtą, kurios patiko (ne tik šių metų). Įkeliu ir čia, kad viskas būtų, kaip sakoma, vienoje vietoje:

KNYGOS VAIKAMS APIE GAMTĄ

---

PAPILDOMA INFORMACIJA

PLANAVIMAS

Jau esu rašiusi apie planavimo svarbą ir vaidmenį mano gyvenime. Vis dar tikiu, kad gebėjimas tinkamai planuoti laiką ir tikslus yra raktas į sėkmę. Tačiau tai nėra procesas, kuris įvyksta per vieną dieną – tam reikia nuolatinės stebėsenos, bandymų ir klaidų.

Po ketverių metų įvairių bandymų ir tobulinimų mano planavimo rutina nusistovėjo. Dabar sekmadienio vakarai skirti planavimui, ką veiksime per ateinančią savaitę. Esu paruošusi lenteles (jas pridėsiu įrašo pabaigoje), kuriose ranka užsirašau, ką planuoju daryti. Taip pat turiu preliminarų tvarkaraštį, leidžiantį aiškiai matyti užimtumo pasiskirstymą.

Pavyzdžiui, tomis dienomis, kai turime daugiau laisvo laiko, dažniau užsiimame meno veiklomis, o užimtoms dienoms skiriu akademinėms pamokoms, kurios paprastai trunka ne ilgiau nei 20–25 minutes.

Pradėdama planuoti, pirmiausia pasidedu prieš save tvarkaraštį ir tuščią planavimo šabloną. Tuomet pasiimu vadovėlius ir metinį planą, pradedu nuo pirmojo dalyko (pavyzdžiui, lietuvių kalbos) ir pasižymiu, kokias temas ketiname nagrinėti kiekvieną dieną. Lipniais lapeliais pasižymiu ir knygoje užduotis, puslapius, idėjas. Tą patį darau su kitais dalykais, kol turiu pilną savaitės planą. Jeigu tam tikras temas jau praėjome neplanuotai (būna gi taip), tada tiesiog imi kitos savaitės temas. Turėsime daugiau laisvo laiko pavasarį arba po ligos nereikės labai skubėti pasivyti 🙂 Kadangi taip pat ugdau ir priešmokyklinukę, papildomai žemiau arba atskirame lape užsirašau keletą svarbiausių punktų ir apie jos veiklas. Su ja dar labai formalių pamokų neturiu.

Iš pradžių toks planavimas gali atrodyti sudėtingas, bet su laiku jis tampa natūraliu įpročiu. Tiesą sakant, sekmadienio planavimas man tapo maloniu ritualu – peržiūriu knygas, įvairius šaltinius, o kartais pasinaudoju ir internetu. Be to, savaitės bėgyje dažnai savaime kyla idėjų, kurias galima įtraukti į pamokas. Jei žinau, kad nagrinėsime tam tikrą temą, idėjas įgyvendinti būna paprasta.

Pamokų eiliškumą kartais keičiame pagal situaciją, tačiau stengiuosi išlaikyti tam tikrą režimą. Vaikams paaugus, jie patys paprašė struktūros. Man labai patinka, kad jie gali matyti planą bendroje šeimos lentoje virtuvėje. Tai padeda jiems planuoti savo laisvalaikį, žinoti, kokios pamokos vyks, ir jaustis pasiruošusiems.

Tvarkaraščio sudarymas buvo paremtas Charlotte Mason metodu (rašiau apie tai anksčiau). Iš pradžių planą sudariau, logiškai apsvarsčiusi, kokia smegenų dalis dirba, ir veiklas išdėliojau atitinkamai. Vis dėlto eigoje daug kas pasikeitė, ir šiandieninis tvarkaraštis „susiformavo“ natūraliai. Todėl ateityje nebeinvestuočiau daug laiko į išsamų planavimą – tiesiog reikia pradėti veikti, o planas susidėlios savaime.

Pavyzdžiui, pirmadieniais po sekmadienio mums geriausiai sekasi pradėti nuo piešimo. Vėliau kalbame apie gamtą, sprendžiame matematikos uždavinius, mokomės lietuvių kalbos, o per pertraukas atliekame judesio užduotis. Sūnui išėjus į būrelį, su dukra užsiimame rankdarbiais. Arba iš pradžių muziką buvau suplanavusi kitai dienai, bet praktikoje paaiškėjo, kad po teorinės dalies vaikai įsitraukia į improvizacijas arba groja instrumentu. Pamoka, kuri trunka 20 minučių, neretai išsitęsia iki 2–3 valandų! Todėl dabar muziką perkėliau į laiką po visų kitų pamokų, kai ruošiu pietus, o vaikai užsiima patys.

Ši rutina leidžia suderinti visus šeimos poreikius. Mano vaikams tai suteikia saugumo jausmą – jie žino, kad visi jų mėgstami užsiėmimai bus įtraukti, pamokos nebus praleistos, o aš turėsiu laiko kiekvienam iš jų skirti asmeninį dėmesį. Visada stengiuosi įtraukti kažkokia forma ir vaikus į visą procesą, nes tai, kame aš dalyvauju – tampa man svarbu ir mane motyvuoja. Būna dienų, kai paprašau sugalvoti kokią pamoką vaikai nori pravesti vienas kitam arba ką naujo norime išmokti. Naudodami mini grupę – šeimą – mes padedame vienas kitam tobulėti.

---

Gal bus aktualu paskaityti kaip atsirinkti informaciją, ruošiant užduotis ir pan.:

AUKLĖJIMO GPS: KAIP RANDU KELIĄ PER INFORMACIJOS DŽIUNGLES

---

MOKYKLA IR MES

Rašau šia tema, nes sulaukiau kelių asmeninių klausimų ir pamaniau, kad tai gali sudominti ir daugiau skaitytojų. Kiekviena mokykla turi savo taisykles, kaip tėvai turėtų vesti ir stebėti ugdymo procesą. Pagal įstatymą tėvai privalo pateikti mokyklai dviejų savaičių ataskaitas tam tikra forma. Metų gale – metinė vaiko pažangos ataskaitą (laisva forma).

Mūsų atveju naudojame dienyną, kuriame kas savaitę užrašome, ką vaikas mokėsi ir kokios temos buvo aptartos. Visai neseniai šį dienyną pradėjau naudoti kaip planuoklį. Kam kurti savo ir dubliuoti? Pradžioje remiuosi metiniu planu ir peržiūriu temas pagal savaites. Iš esmės, susipildau dienyną nuo vienų atostogų iki kitų – taip susidarau bendrą vaizdą, kuris leidžia lengviau orientuotis. Kartais pamirštu, ką tiksliai užsirašiau, bet atvėrusi dokumentą iškart matau bendrą planą. Taip pat pasižymiu svarbiausias temas ir užduotis, kad per ilgai neužtruktume ties viena sritimi. Tai šį planą naudoju planuodama savo savaites. Jeigu informacija pasikeičia (tarkim planavau, kad darysim tą, o darėm kažką kitą, tai mokyklos dienyne pakeičiu tiesiog atgaline data).

Jei matematikoje reikia išmokti tam tikras temas iki pusmečio pabaigos, sausio mėnesiui (pirmasis žinių patikrinimo testas) artėjant matau, kur dar turime pasitempti ir ką pakartoti. Toks planavimas suteikia aiškumo, sumažina stresą ir leidžia lengviau derinti ugdymą su bendru šeimos gyvenimu. Nors, tiesą sakant, kartais sunku nubrėžti ribą tarp ugdymo ir kasdienio gyvenimo. 🙂

Be dienyno, naudojame ir Google klasę – ten kuriame aplankus, kuriuose kaupiame nuotraukas bei kitus dokumentus. Šis įrankis ypač naudingas metų gale, kai reikia pateikti vaiko progreso ataskaitą. Man lengviausia kalbėti vaizdais, todėl sukauptas archyvas per devynis mėnesius tampa puikia pagalba.

Daugumą tėvų labiausiai gąsdina testai. Aš pati anksčiau vengiau šio žodžio, nes jis man priminė nemalonius mokyklos metų išgyvenimus. Tačiau pastebėjau, kad vaikams jis neturi tokios baisios reikšmės. Aš testus pateikiu kaip įdomias užduotis savęs patikrinimui – kad jie pamatytų, kur šiuo metu yra ir kokius įgūdžius dar reikia tobulinti.

Mūsų mokykloje nejaučiame jokio spaudimo dėl to, kad viską privalome mokėti idealiai. Priešingai, mokytoja visada palaiko, pataria, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kur dar reikėtų padirbėti. Jaučiamės kaip partneriai – juk esame komanda! Tiesa, ši patirtis labai priklauso nuo konkretaus vaiko, tėvų požiūrio ir pasirinktos mokyklos.

Aš nesistengiu vengti žodžio „testas“, nes tikiu, kad tai geras pasiruošimas ateičiai. Vaikui teks susidurti su testais ne tik mokykloje, bet ir universitete ar kitose situacijose. Testai – tai būdas pasitikrinti, kiek priartėjai prie savo tikslo.

Taigi, kaip minėjau įžangoje, šis mėnuo kviečia mane apsibrėžti TIKSLĄ kiekviename dalyke – tai padeda ne tik planuoti, bet ir motyvuoja judėti pirmyn.

---

ADVENTAS – PASIRUOŠIMAS, KALĖDOS – ŠVENTĖ

„Kada tavo tėvai puošdavo eglutę?“ – toks buvo vyro klausimas.

Visiems gerai žinoma, kad tai darydavome prieš pat Kalėdas. Bet įdomu, ar mūsų vaikai jaučia tą patį? Ar jie geba atsispirti rinkodaros formuojamai kalėdinei atmosferai jau lapkritį? Šie klausimai paskatino mus plačiai diskutuoti apie šeimos tradicijas, apie tai, ką norime perduoti vaikams, ir kokias vertybes norime formuoti.

Galiausiai nusprendėme, kad stengsimės sukurti ypatingą advento laikotarpį, kurio akcentas būtų ne saldumynai, ne žaislai, ne advento kalendorius ar kalėdiniai renginiai, ir net ne eglutė. Pagrindinis dėmesys – pasiruošimui ir laukimui ypatingos šeimos šventės – šv. Kalėdų.

Svarsčiau, kaip į tai reaguos vaikai, nes aplinkui visi jau „švenčia“ Kalėdas. Tačiau man ir vyrui patiko idėja aiškiai įvardyti, koks yra mūsų šeimos požiūris į šias šventes. Mūsų nuostabai, vaikai noriai įsitraukė.

Diskusija prasidėjo nuo paprasto klausimo: „Kas jums yra Kalėdos? Kodėl šiandien negali būti Kalėdos? Kodėl laukiame gruodžio 25-osios?“ Žinoma, pirmieji atsakymai buvo spontaniški – dovanos! 🙂 Tačiau gilinomės toliau, kalbėjomės, kol pokalbio metu atsiskleidė daug gilesnių detalių, susijusių su kiekvieno vidiniais išgyvenimais ir lūkesčiais. Galiausiai supratome, kad Kalėdos yra ypatingas laikas, kai žmonės daugiau šypsosi, galvoja vieni apie kitus ir, galbūt net nesąmoningai, tikisi būti mylimi.

Taip ir gimė mūsų šeimos pasiruošimo planas. Paprastai aš esu ta, kuri mėgsta galvoti apie žmones, rinkti jiems dovanas, tačiau šįkart nusprendėme daryti viską kartu. Norėjome patirti, kaip jausimės per Kalėdas, kai žinosime, jog tai, ką darėme, buvo bendras mūsų visų darbas.

Naujai patirčiai įgyvendinti turėjome daug idėjų. Nusprendėme aptarti žmones, kuriuos norime pasveikinti, pagalvoti, kas jiems leistų pajusti, kad jie mums svarbūs. Namuose pasikabinome didelį popieriaus lapą, ant kurio surašėme visų draugų vardus. Kiekvieną vakarą susėdame kartu ir aptariame kelis žmones iš sąrašo.

Mums svarbu, kad Kalėdos vaikams išliktų atmintyje kaip šilčiausias metų laikas. Norime, kad šios šventės būtų prisimenamos kaip laikotarpis, kai sustojame, įdedame širdį į tai, ką darome, ir kaip šeima įgyvendiname bendrą projektą, kuris mus vienija ir augina kaip asmenybes.

Ar pavyks? Sužinosime tik mėnesio pabaigoje. Tačiau šiai dienai rezultatai atrodo labai įkvepiantys!

Įkvėpta siekio suformuoti vaikams šio nuostabaus laikotarpio vertybes, bent jau susipažinti su jomis, sukūriau advento kalendorių (galima nemokamai atsispausdinti):

ADVENTO KALENDORIUS APIE ŽMOGIŠKĄSIAS VERTYBES