Šie metai buvo revoliuciniai.
Kai kalbėjausi su kitomis šeimomis, kurios jau kelerius metus moko namuose – taip pat su tomis, kurios turi patirties kitose šalyse – jos visos man sakė tą patį: tau reikia maždaug trijų ar keturių metų, kol iš tikrųjų suprasi, ką darai. Prieš tai tu daugiausia mokaisi, kas apskritai yra mokymasis namuose. Ir kažkaip tu turi išgyventi tuos metus – išgyventi, eksperimentuoti, suprasti – ir tu nori juos nugyventi prasmingai.
Taigi tu bandai įvairius metodus. Išbandai vieną, paskui kitą. Ir galiausiai šią vasarą aš pavadinau revoliucine vasara, kuri kiek kitaip įtakojo ir rugsėjį.
Pas mus daug polyčių – nauji namai, pakito gyvenimo būdas, kasdienis ritmas. Ir šeimos dinamika pasikeitė, vaikai paaugo metais. Tai privertė sustoti ir rimtai pagalvoti: kas dabar yra geriausia, ką galime padaryti?
Didžiausias suvokimas atėjo tada, kai grįžau prie Charlotte Mason minties, kad vaiko protą reikia maitinti. Smegenys visą laiką turi būti aktyvios – ne atsitiktiniu triukšmu, o dalykais, kurie tikrai augina žmogų: dalykais, kurie maitina protą ir širdį, kurie moko kažko tikro, kurie formuoja charakterį. Dalykais, kurie tarsi programuoja siekti pozityvaus pasaulio vaizdo, supratimo, skatina pažinti gamtos dėsnius.
Tai mūsų šeimai nebuvo nauja mintis. Bet aš visada kovojau su klausimu, kaip tai suderinti su ugdymu šeimoje, t.y. su pačia mokyklos programa. Nes čia viskas kitaip. Mes ne Amerikoje, ne Australijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Mes neturime stiprių ugdymo šeimoje organizacijų savo rajone. Nėra dar didelės bendruomenės, į kurią galėtum remtis. Daugumą laiko viską darai vienas, už uždarų durų.
Kartais tai įkvepia. Kartais vargina. Kartais painu.
Arba tai, jog praėjo ketveri metai, arba aš subrendau iki reikiamos fazės, kad mano suvokime kažkas susijungė. Aš suvokiau, naujai, kaip svarbu turinys – kuo mes maitiname vaikų protus.
Su pirmu vaiku visada sunkiau; tu bandai suprasti, ko iš tavęs nori knygos, ir ko tu nori savo vaikui. Tu supranti, kad esmė ne tarnavimas knygoms – knygos turi tarnauti mums. Ir vis dėlto labai lengva prarasti tą fokusą ir leisti, kad akademiniai dalykai užgožtų esmę. Bet vėl pradėti su pirmoke kur kas laisviau. Tu jau žinai knygas, matai platesnį paveikslą – kur visa tai veda. Todėl leidi sau drąsiai derinti turinı taip, kad jis atitiktų BUP, bet kartu neliktų tik faktų mokymas. Beto, akademinės pamokos – tai tik dvi ar trys valandos per dieną. Visas kitas laikas – žmogaus asmenybės kūrimui.
Šiemet mokslo metus pradėjome vasaros viduryje. Aš norėjau pailsėti po persikraustymo – viso to pakavimo, rūšiavimo, vietos paieškų kiekvienam daiktui. Net dabar kai kurios meno priemonės vis dar pasimetusios kažkur pažymėtose dėžėse.
Bet vaikai išsireikalavo, dėl ko dabar džiaugiuosi, nes tai atvedė mane prie naujos minties: tau nereikia būti visur ar viską daryti pačiai. Tu gali būti pagrindinė organizatorė – ta, kuri renkasi aplinką ir turinį, kuriame tavo vaikai auga.
Ir jeigu yra mokykla, kuri iš tiesų atitinka jūsų šeimos vertybes – kodėl gi ne? Esmė ne tame, kad esame „prieš“ kažką. Svarbu tai, kas veikia jūsų šeimai dabar.
Mums dabar veikia mišrus variantas: mūsų ugdymosi branduolys šeimoje ir išoriniai užsiėmimai, kurie vaikams labai patinka. Dukra pasirinko techninį dizainą ir teatrą. Sūnus prisijungė prie orientavimosi sporto, elektronikos ir lego programavimo. Potencialiai gera aplinka ugdyti ne tik sugebėjimus, bet socializuotis pagal amžių, bei pomėgius.
Prisipažinsiu, nebuvo lengva paleisti kontrolę. Mažas vaikas manyje vis dar nori viską išbandyti, visur būti. Aš bijojau, kad jie tiesiog „linksminsis“ už namų ribų, o namie liks tik rimtos pamokos – matematika, literatūra ir panašiai. Bet dabar matau – mes viską darome ir toliau, tik viduje žinau, kad ,,jeigu kas” tam tikri įdomūs daykai bus padengti ne namuose.
Tai atpalaiduoja. O ramios smegenys sugeneruoja daugiau idėjų!
Kalbant apie ,,rimtas pamokas”, tai šiuos dalykus mokomės Charlotte Mason būdu: pasakojame, mąstome, jungiame idėjas. Nors naudojamės vadovėliais, bet labiau kaip įrankiais – pratimams, supratimui patikrinti.
Taigi tiems, kurie tik pradeda arba jaučiasi pasimetę: žinokite – tai kelias.
Tu pasitikėsi savimi, tada jį prarasi, tada vėl atrasi.
Toks ritmas. Tai visas žavesys. Jis augina tave, ir jis augina kažką naujo tarp tavęs ir tavo vaikų.
Tai verčia jungtis, reikalauja puoselėjimo, ir mainais duoda kažką labai tikro. Tai dovana.
Ir tikiu, kad šeimos, kurios neugdo vaikų šeimoje, randa savo būdų kaip atrasti ryšį su vaikais – nes šis procesas, kad ir koks chaotiškas ar neaiškus, pilnas džiaugsmo, augimo ir tų nuostabių, smagių, paprastų, nepamirštamų akimirkų.