Kaip ir daugumoje šeimų – namuose kartais įsivyrauja chaosas, o kartais ramybė. Galbūt būtent ugdymas šeimoje mums leidžia savo gyvenimo tempą sąmoningai reguliuoti. Mat prireikus galime sumažinti išorinį poveikį, padaryti pauzę.
Daug laiko praleidžiame kartu, todėl natūralu, kad aš, kaip moteris, labai aiškiai jaučiu bendrą šeimos dinamiką, namų atmosferą. Pastebėjau, kad abi būsenos turi savo paskirtį.
Chaosas signalizuoja, kad kažkas pasikeitė. Ir tai nebūtinai blogai. Jei jis kyla iš irzlumo – automatiškai peržvelgiu vaikų bazinius poreikius: miego kokybę, maistą, asmeninę erdvę. Dažnai grįžtame prie emocijų dienoraščio. Jei ima dominuoti perdėtas kvailumas, triukšmas, neatsargus elgesys – matau tai kaip atsipalaidavimo perteklių, kai vaikams reikia ribų ir krypties. Tuomet dažniausiai tenka įsikišti ir nukreipti jų energiją kita linkme, sugrąžinti visus į bendrą šeimos lauką: pažaisti kokį stalo žaidimą, išeiti į kiemą arba aiškiai suformuluoti užduotį (pvz., „gal galite palaistyti gėles?“). Dažniausiai rūpestis kažkuo kitu perjungia tarsi mygtukas 🙂
O kalbant apie ramybę… Esu įsitikinusi, kad kai visada stebi, ar šeima laikosi kartu, ramybė ateina pati. Bet dažniausiai – po chaoso. Kaip ir gamtoje, taip ir namuose viskas kartojasi ciklais: ateina chaoso banga, mes ieškome, kaip joje išsilaikyti drauge, o tada – žiūrėk – jau ir ramybės pojūtis.
Beje, mums ramybė nereiškia tylos ar statiškos būsenos. Tai labiau būsena, kai kiekvienas jaučiasi esąs savo vietoje, supranta, kas vyksta ir kodėl. Pas mus namuose nuolat vyksta dialogas, kažkas juda, kuria ar ieško savo vietos po Saule. Ir tame galima jausti ramybę. O kartais net mirtinoje tyloje jaučiasi chaosas – tas vidinis, emocinis sudirgimas, kuris vėliau pasireiškia veiksmais. Bet mes, tėvai, ir esame tam, kad mokytume vaikus, kaip skrosti chaoso bangą į naują gyvenimo akimirką.
O kaip atrodo mūsų diena?
Praktiškai mūsų diena atrodo taip: su vyresniais vaikais turime kelias labai koncentruotas valandas, kai mokomės. Tai laikas, kuriame sutelkiame visą dėmesį ir palaikome mokymosi atmosferą.
Mažyliui dar kartais sunku integruotis – jis nori žaisti su broliu ar sese. Todėl stengiuosi pirmiausia skirti laiko jam, kad jo emocinis „kibirelis“ būtų užpildytas. Tada jis dažniau geba ramiai užsiimti savo žaidimu kampelyje, noriau mokosi pats, lengviau įsijungia į bendras veiklas.
Savaitės dienomis po pietų visi važiuojame į vaikų būrelius. Grįžus vakare dažnai kyla chaosas – per tas kelias likusias valandas visiems sunku apsispręsti, ko nori. Turime ir vakarinį ritualą – skaitymą kartu. Jis ne tik nuramina šėlstančias audras ir dienos įspūdžius, bet, manau, vaikų nervų sistemai signalizuoja: „viskas, mes namuose, esi saugus, nebereikia nei kaukių, nei kovos, gali atsipalaiduoti ir pailsėti.“ Kartais tenka pasitelkti ir sensorinius dalykus, kurie padeda vaikams įveikti jų raidos etapus, priimti pokyčius arba man pačiai pereiti į kitą būseną.
Kaip jau minėjau, per tuos ištisus metus pripratome, kad viskas vyksta tarsi ciklais – ateina chaosas, tada ateina ramybė. Su laiku vaikai ima patys pajausti tą „bangavimą“. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad vyresnėlis jau ima suvokti tylaus vakaro vertę, nes tada jis gali skaityti, piešti, konstruoti. Tokį laiką reikia susiorganizuoti. Taip jau yra, kad mažesnis mokosi iš vyresnio, tad vyresnėliui ir tenka „susimokėti“ savo pavyzdžiu, prisidėjimu prie bendro šeimos lauko, kurį mudu su vyru stengiamės kurti.
Per dešimt metų nuoseklaus darbo su vaikais ir savimi supratau, kad didžiausias mūsų sąjungininkas yra pasikartojantis ritmas ir planavimas. Ne kaip griežta sistema, o kaip bendra atrama, leidžianti visiems jaustis saugiai, matyti save šeimoje ir palaipsniui mokytis derintis vieniems prie kitų. Viskam reikia laiko ir nuoseklaus darbo: po truputį gimsta įpročiai, kuriuos vaikai nešis į savo gyvenimą. O mums belieka kantriai išlaukti ir kartu gyventi su tuo, ką turime šiandien.
