Pasaulis vis labiau tampa skaitmeninis ir virtualus, tad neišvengiamai ir mūsų gyvenimas persikelia į kitą erdvę. Neabejoju, kad ne vienus tėvus neramina klausimas apie pusiausvyra.
Noriu parašyti apie patį reiškinį ir jo keliamus pavojus.
Vienas didžiausių pavojų – vaikai nebeišeina iš namų, nebebendrauja su kitais vaikais. Todėl jie nebemoka iš tikro žaisti, naudojant vaizduotę. Viskas vyksta virtualiose erdvėse, kurios yra plokščios, neturi apimties, neskatina naudoti visus pojūčius ir svarbiausia, nėturi fizinio kontakto su kitu žmogumi, kas yra begalo svarbus vaikų augimo faktorius. Vaikas gali būti labai gabus, vienas namuose kurti inžinerijos šedevrus, bet jeigu jis nedalyvauja vaikų socialiniame gyvenime – jis užaugs nelaimingas.
Darbe su grupele vaikų galima pastebėti, kad vaikai nebemoka tarpusavyje bendrauti. Ir tai jau tampa savaime neįmanomas dalykas. Mes turime vis mažiau ir mažiau fizinio kontakto, atitolstame vieni nuo kitų, o taip ir nevystome žmogiškųjų ryšių.
Pati bandau įvairiausius variantus ir neturiu galutinių rezultatų, nes tyrimas vis dar vyksta (amžiaus amplitudė 0-7 metai), bet tikrai pastebėjau, kad spalvotas, greitas, patogus virtualus pasaulis labai įtraukia vaikus ir vos išjungus ekranus – jie ima nuobodžiauti, nes negali rasti tokio ,,greičio” šiame pasaulyje. Visos veiklos atrodo jiems neįdomios, per lėėėtttoooosssss 🙂
Taip pat, vaikai daug laiko praleidžiantys prie ekranų nebesugeba naudotis savo vaizduote. Jie pripratę, kad kompiuteryje yra viskas ko tik nori, tad nebenaudoja smegenų vystyti kūrybiniems procesams, o mieliau renkasi kopijuoti internete esamus dalykus, filmų herojų elgesio šablonus. Net ir žaisdami kompiuterinius žaidimus, vaikai nebeieško strategijų, o susiranda kokio vaiko įrašą internete ir jį kopijuoja, neįvertindami, kad tas ,,mokytojas” gali klysti.
Skaitmeninės technologijos – puiki priemonė mokytis, pažinti šį pasaulį, tačiau labai svarbu kaip šią priemonę naudojamės, kokį turinį kuriame, ką platiname, kokias vertybes propaguojame. Vaikai turi žinoti tiek galimybes, tiek ir rizikas. O mes, tėvai, turime tęsti stovėjimą ,,per viduriuką” vis bandant atrasti pusiausvyrą tarp kiek leisti, ką leisti ir kada leisti.