Pastaruoju laiku skiriu daug dėmesio tyrinėjimui. Vaikų reakcijų tyrinėjimui.
Yra vaikų, kuriems sąvoka ,,lankstumas” visai nepažįstama. Jeigu kažkas įvyko ne pagal jo planą, jame kyla nusivylimas, kuris pasireiškia pykčio, agresijos priepoliu arba yra užslopinamas viduje. Paprastai visi mes nebūname patenkinti, kai esame išstumiami iš savo komforto zonos, tačiau vienaip ar kitaip stengiamės su tuo viduje dirbti. O niekas ir nepuola perauklėti suaugusio žmogaus. O su vaikas – priešingai. Kai jiems būna sunku prisiderinti, susitaikyti, nusileisti – juose kyla protrūkis. Jie neturi išugdyto sugebėjimo pažiūrėti į viską lanksčiai. O dažnai ir tėvai savo disciplina neugdo to lankstumo. Tad vaikas pasimeta ir reaguoja taip, kaip gaunasi.
Nesu psichologė, bet esu mama, kuriai rūpi kaip padėti savo vaikams išgyventi nusivylimo būsenas, išmokti gyvenime būti lanksčiais, pažinti save ir kitus. Tokie įgūdžiai tiesiog reikalingi kuriant stabilius ir sėkmingus santykius su kitais.
Tik vienetai supranta koks tai svarbus darbas, reikalaujantis atlaikyti aplinkinių spaudimą, kritiką, priešiškumą. Bet, ei! Galų gale, tai mano vaikai, aš kartu su jais augu ir tik aš galiu jam padėti. Kaio norėčiau, kad visuomenėje vyrautų principas ,,Ne ertink vaisiaus skonio, kol jis tik žydėjimo stadijoje. Palaukim kol jis sunoks”.
Taigi, mano vaikai noksta, o aš stebiu kas jiems kelia nusivylimą ir stengiuosi kartu mokytis ką su tuo daryti.
Apie visus šiuos teorinius ir praktinius niuansus galima pasiskaityti knygoje ,,The Explosive Child” (ROSS W. GREENE, PH.D.). Nuostabi knyga, padėjusi suprasti savo vaikus. Ji aprašo lengvai suerzinamus, nelanksčius vaikus, bet radau daug i formacinis net pati sau. Kadangi esu praktikė, ne teoretikė, tai esu procese, bet sekdama autorių nurodymais, jau dabar matau rezultatus. Teigiamus.