Kaip gera aplink matyti žalumą, spalvas. Kieme pastebime vis daugiau gyvybės. Atėjo ilgai laukta vasara. Nori nenori papuoli į tą bendrą ,,atostogų” debesį, kuris nešioja tave po įvairias vietas, sukelia naujų minčių, planų. Bet visą malonumą kiek pakartina klausimas: ,,O ką ir kaip mokysitės vasarą?”. Ir tikrai, mokslo metų planai pasiekti, atrodo sklandau ore be jokio plano. Pirmomis savaitėmis mums tai tiko ir patiko. Matyt vyko šiokia tokia reabilotacija po įtempto mėnesio, nes ne tik pasiruošimai atsiskaitymams, bet ir būreliuose reikėjo nebaigtus galiukus užrišti. Atrodė, jog turime visko ko reikia. Bet vidinis kirminas ėmė griaužti ne tik mane, bet ir vaikai pasiprašė grąžinti pamokas 🙂
Neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau frazę, jog mokytojai vasarą neatostogauja, o reabilituojasi. Iš dalies tai tiesa ir mano atvžilgiu. Kai visus metus įdedi savęs daug į ugdymo procesą, vasarą bandai susirinkti save ir visus pokyčius į vietą. Ką reikią archyvuoji, ko nereikia – ištrini. Vasaros viduryje prasideda idėjų generavimo, o rugpjūtį – planavimo periodas. Tai čia, kalbant apie mane, bet vaikams visgi reikalinga šiokia tokia pagalba, nes ne visada galima užsikrėsti norais vakuume.
Labai žaviuosi šeimomis, kurios sugeba be pertraukų išlaikyti visais sezonai tokį pat ritmą, kas yra sveikiausia mano akimis žiūrint, tačiau šeimos sąlygos šiais metais man to neleidžia padaryti. Tad bandymų ir klaidų būdu mums gimė tokia struktūra:
- Kiekvieną dieną turime 1-2 pamokas tam tikram dalykui (pvz.: pirmadienis – matematika ir dailė, antradienis – fizinis lavinimas ir gamtos mokslai);
- Pamokoms neturiu plano, tiesiog iš vakaro apgalvoju ką galėčiau pasiūlyti, kokius klausimus galėčiau užduoti, kartais tiesiog pateikiu priemones, o vaikais patys improvizuoja;
- Kartais naudojame nepadarytus užduočių lapus;
- Tęsiame skaitymą. Tik dažniausiai vietos pietų skaitymo, tą darome prieš miegą;
- Palieku vietos vaikų pomėgiams, poreikiams, kai veiksmai atliekami kartu – didesnė motyvacija.
Mums geriausia veikia minimali struktūra, kuomet visi žinome, kad kasdien skirsime bent valandą sužinoti kažką naujo ir pan. Pastebėjau, kad mūsų toks susitarimas vaikams tapo kaip saugumo garantas. Tiek dėl veiklų, tiek dėl tobulėjimo, tiek dėl ryšio su manimi. Beto, laisvu laiku jie sugalvoja įdomesnių veiklų, projektų.
Man taip pat toks įsipareigojimas ugdo charakterį, stabilizuoja kiek chaotišką vasaros periodą. Struktūrą tarsi apsaugo tave nuo pačios tingulio, nuovargio ir pan. Tai atspirties taškas, kuris leidžia filtruoti, kas iš ties svarbu ilgalaikėje perspektyvoje, o kas buvo spontaniška. O didžiausias malonumas užplūsta tada, kai labai labai nesinori dabar užsiimti kažkokia veikla, o vaikai primena, kad ji turi šiandien būti. Tą akimirką perlipi per save ir jau po keliolikos sekundžiu pasijunti šauni mama, nes ta maža dalelė padovanota vaikams kaskart sukuria kažką nepaprasto.
Ir visgi suprantu, kad vasara neturi būti nei bėgimas nuo ugdymo, nei streso kupina bandymų jį atkartoti. Ji gali tapti tarpine stotele – lengvesne, minkštesne, bet vis tiek kryptingai judančia link žmogaus augimo. Ir tai augimas ne tik vaikams, bet ir man pačiai. Kiekvienas rytinis susitarimas, kiekvienas pamokos priminimas iš vaiko lūpų tampa ne tik jų vystymosi liudijimu, bet ir veidrodžiu, kuris parodo: ryšys tarp mūsų tik stiprėja.
Vasara nešioja, blaško, vilioja. Bet toje srovėje mes vis tiek laikomės savo mažo, bet labai svarbaus inkarėlio – kasdieninės valandos, skiriamos pažinimui, bendrumui, buvimui kartu. Ir galbūt tai nėra tobulas planas. Gal jis kiek netikslus, neakademiškas. Bet jis gyvas. Jis mūsų. Jis padeda mums ne išsiblaškyti, o dar labiau susitikti – kiekvieną dieną iš naujo.