Artėjant šilčiausioms metų šventėms, ore tvyro noras nustebinti sau artimus žmones. Padovanoti jiems kažką ypatingo.
Man atrodo, kad šiais, kone šviesos greičiu judančiais, laikais pats vertingiausias dalykas tampa laikas. Laikas skirtas kitam. Laikas skirtas pabūti kartu. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda įvairių atsakomybių darbe, šeimoje, visuomeniniame gyvenime, bet tuo mažiau laiko vienas kitam. Sukamės kaip voverės rate ir svajojame, kad kažkada tai pasibaigs.
Galbūt neverta su tuo kovoti, bet verčiau priimti gyvenimo iššūkį ir prisitaikyti prie to, kas yra?
Visų gyvenimo tempas greiteja ir natūraliai ima reikalauti ne kiekybiško, o kokybiško laiko drauge. Pamenu, kartą vienas pažįstamas sakė: ,,Kai tavęs iš tikro klausosi, tada tau užtenka vos penkių tokių minučių ir jautiesi mylimas. O kai tavęs negirdi, tada kalbi kelias valandas, bet nieko nejauti, atrodo, kad esi tiesiog net neįdomus”.
Apie tokį ,,penkių minučių” laiką ir kalbu. Tiesiog atidėti savo reikalus, planus ar net mintis vos penkiom minutėm ir padovanoti savo dėmesį kitam – tai vertingiausia dovana, sušildanti visų širdis.
Rimtai. Tiesiog pasistengti išgirsti ką sako vyras, vaikai. Kuo jie gyvena, ko nori. Nebūtina nieko duoti, patarti, komentuoti. Pats išklausymas yra ryšį mezganti priemonė. Kuo daugiau tokių akimirkų, tuo labiau kiekvienas įsitraukia. O tai reiškia tik vieną – kiekvienas tokioje aplinkoje gauna begalo malonius pojūčius, jaučiasi svarbus ir reikalingas, gali įprasminti save.
Wow. Lekiu dar kartą įsitikinti, kaip tai veikia!