Esu girdėjusi, kad nėra taip sudėtinga pasveikti, kaip pagijus nenustoti palaikyti ritmą, jog vėl nesusirgtum. Keistai veikia žmogaus prigimtis – vos tik pagerėja situacija, atsipalaiduojame, nustojame stengtis ir tarsi pamirštame, kad būtent mūsų įdėtas darbas atnešė tą gerą rezultatą. Tik nustojame dėlioti pastangų mozaiką – viskas ima irti.
Jau šimtus kartų įsitikinau, kad gyvenimo kokybė labai tiesiogiai priklauso nuo santykių šeimoje. Tai pirmasis, svarbiausias laiptelis į bet kokią kitą sėkmę. Kai šeimoje gera – visur lengviau. Kai šeimoje bloga – niekas nebedžiugina.
Mudu su vyru, abu tai suprasdami, gana sąmoningai “atrėžiame” dalį savo norų, ambicijų, net principų, jei jie nekuria bendro ryšio. Nes tikra santuoka nėra savaime susikuriantis dalykas – ją reikia nuolat statyti. Ne tik iš veiksmų, bet ir iš minčių apie kitą. Kai vietoj “ką aš gaunu” pradedi galvoti “ką galiu duoti”, nutinka mažas stebuklas – tavo santykis ima gyti, augti ir stiprėti.
Tikiu, kad vertingiausia gyvenimo investicija – tai ne finansai ar karjera, o sąmoningas buvimas šalia žmogaus, su kuriuo eini per gyvenimą. Skirti jam laiką, rūpestį, mintį. Kartais net tylą. Nes santuokoje esame ne tam, kad tik patenkintume savo poreikius, o kad padėtume vienas kitam augti. Ir kai abu tai supranta – tokia partnerystė tampa tikra atrama viskam.
Tad, investuokime protingai :)))