Pavargusi, vos galą su galu sudurianti mama kasdien veda savo vaiką į darželį, o pati turi skubėti į darbą. Tą patį daro ir kita mama, kurios vaikas šiek tiek šiandien sirguliuoja, bet jai būtinai reikia į darbą, nes po mėnesio suplanuotos atostogos. Reikės laisvų dienų. Taigi, labai greitai darželyje turime kelis sergančius vaikus, ir tiek pat nedirbančių mamų, gydančių savo vaikus namuose. Žvelgiant dar giliau, kiekviena mama turi kažkokį vaidmenį bendrame valstybės gyvenime, o dabar jos nebegali atlikti savo funkcijų. Turbūt įsivaizduojate kiek žąlos padaryta. Ir viskas tik dėl to, kad viena mama negalvojo apie visus kaip apie vieną organizmą. Jai juk suplanuotos jos atostogos, pamenat?
Toks pat reiškinys atsiskleidžia ir su koronavirusu. Valstybės imasi visokių priemonių apsaugoti žmones, stabdyti viruso plitimą, o dauguma žmonių šiuos veiksmus vadina siaubingais, pažeidžiančiais žmogaus teises:,, Kaip valstybė turi teisę mane izoliuoti? Aš gi laisvas! Turiu savo teises! Noriu eiti į viešumą ir einu. Noriu vykti į Italiją, Kiniją ar Tailandą, ir vykstu.”
Taip. Šis vidinis pasipriešinimas bet kokiam laisvės apribojimui kyla kiekvienam, nes per šį globalų reiškinį esame priversti galvoti apie kitus. O tai padaryti velniškai sunku! Beveik neįmanoma. Nors Gamta to iš mūsų reikalauja per stichines nelaimes, ligas, nepriteklių ir t.t.. Visa tai gimsta iš žmonijos ir Gamtos lygiavertiškumo trūkumo. Visa, išskyrus žmogų, funkcionuoja teisingai. Išvien su Gamta. Net ir šis virusas. Tai didžiulė pagalba žmonijai.
Izoliacija, uždaryti oro uostai, mokyklos, darbo įstaigos – visa tai tik tam, kad žmogus susivoktų, kad viskas ko jam reikia yra ir buvo visai šalia jo. Tai ryšys. Kaip draugė iš Italijos pasakojo, kad keletą metų nematė savo kaimynės, bet kai dabar miestelyje viskas apribota, apsipirkimas vyksta vietinėje parduotuvėlėje, tai jos pradėjo matyti viena kitą, užsimezgė pokalbis, atgimė ryšys, dingo baimė ir panika. Viena kitos klausia: ,,o kodėl mes nebendraujame?”.
Žmonių vienybė įneša balanso į visą Gamtos sistemą ir jokie virusai ar kitos problemos jau nebereikalingos.
Niekas mūsų neauklėjo kaip galvoti apie kitus. Ir mes nežinome kaip dabar to auklėti savo vaikus. Tačiau vien norėti ir stengtis sukurti teisingus tarpusavio ryšius, galvojant apie kitus, jau yra pirmas teigiamas pavyzdys, nuo kurio ir prasideda vaikų auklėjimas.
