Norėdama kažko išmokyti vaikus, turiu pati tuo tikėti ir gyventi. Šiandien – Šv. Valentino diena, dauguma žmonių kalbės apie meilę. Kalbėsime ir mes.
Nepaisant to ,,saldaus, raudono” meilės įpakavimo: širdelių, gėlių, saldainių, dovanų, mes puikiai matome, kad vis daugiau ir daugiau porų nejaučia jos, nesugyvena, skiriasi, bando iš naujo ir vėl skiriasi… Ir pati didžiausia problema tame, kad žmogaus visas dėmesys sukoncentruotas į jau galutinį rezultatą. Mes norime tų ,,tobulų” santykių, kuriuos matome kine, visi žurnalų viršeliai pilni laimingų porų, draugai irgi visi šypsosi ir nenori apie tai net kalbėti.
Tai ką, tik aš viena šitame pasaulyje turiu problemų? O gal visi gyvename iliuzijoje, nepažinodami kas iš tiesų yra meilė? Realybė nėra žmonių surežisuota. Čia susiduriame su daug vidinių sunkumų, nes Jis nenori to, aš noriu to, mes skirtingų charakterių, mūsų pomėgiai skiriasi, man nepatinka tai, o jis man priekaištauja dėl to…
Nustebstite sužinoję, kad visa tai visiškai netrugdo pastatyti tikros meilės. Tikros. Ne tos gyvūninės, paremtos tik hormonais. Ir ne tos egoistinės, kai aš duodu tau, nes tu duodi man. O žmogiškos, kai tu priimi kitą tokį, koks jis yra, nes mūsų siekis būti kartu, mėgautis vienas kitu, gyventi tuo bendru tašku, nejausti baimės, o pulsuoti palaikymu vienas kitam.
Pirmas žingsnelis – pakeisti požiūrį. Kai tikslas poroje yra ne pats rezultatas ir jausmas, kad turime turėti viską, santykiai turi būti tobuli, bet pats nuolatinis siekis to, net jeigu ir šiandien mes negalime pažiūrėti vienas į kitą (,,ir varge, ir džiaugsme”(iš santuokos įžado)).
Greitai nepasiekus tikslo, mes nusivyliame ir nustojame jo siekti, ir santykius (kaip tikslą) pradedame užkeisti kitais dalykais, tad labai greitai pamirštame, ko iš tiesų taip troškome. O kai tikslas tampa pats procesas, tada aš mėgaujuosi tuo kiekvieną akimirką, nes neturiu galutinio “tobulumo” taško. Patiriame didžiausią malonumą suvokdami, kad tobulumas yra pačiame siekyje, kai abu nori ir stengiasi priartėti vienas prie kito, nori ir stengiasi išgirsti ir būti išklausytas, stengiasi nusileisti, galvoti apie kito poreikius. Tai padaryti labai sudėtinga, nes mes gimę galvoti tik apie save.
Tačiau būtent tas siekis, per ašaras ar per džiaugsmą, ir sukuria ypatingą lauką aplink partnerius, kuriame pati Gamta vysto santykius reikiama kryptimi. Savo nuolatiniais priekaištais vienas kitam mes tarsi uždarome duris širdyse ir negalime gauti krypties, pagalbos. Jaučiamės vieni, sutrikę, nelaimingi. Savo išdidumu aš vis dar galvoju, kad esu protingesnė už Gamtą, kad žinau kaip ją valdyti, išnaudoti. Ir per šį savo aklumą aš net nepastebiu, kad esu mažytė marionetė, valdoma Gamtos. Neturiu savyje net vietos suvokti, kad visi mano veiksmai, mintys, norai kyla iš kur kas giliau negu manasis ,,Aš”. Atvėrus duris- atsiranda ir pagalba, ir žinojimas, ir didesnis siekis.
Aš dažnai, kilus vidiniam konfliktui, tiesiog tyliu. Negaliu pratarti nė žodžio. Moterims turbūt būdinga nekalbėti keletą dienų, į klausimą ,,ar viskas gerai?” atsakyti garsiai ,,taip”, o mintyse ,,ne…”. Nežinau kaip viskas būtų, bet šiose būsenose mano vyras nepalieka manęs vienos, o supranta, kad neįmanoma savęs ištraukti iš tokio ,,kalėjimo”. Visokiais būdais jis padeda įveikti šią vidinę tamsą, primindamas mūsų tikslą, mūsų SIEKĮ tapti stipriu junginiu, mūsų norą gyventi kartu laimingai ,,kol mirtis mus išskirs”. Taip gauname didžiulią dovaną – dar vieną gramą meilės.
