Vasaros pradžioje turèjau mintį kiekvienam vaikui, pagal jo charakterį ir pomėgius, suorganizuoti kažkokio įgūdžio ugdymą. Tokį metodišką. Bet kad ir ką bandėm, tai trunka vos kelis prėsidimus.
Ir dabar suprantu kodėl. Kad vaikas turètų motyvacijos domètis, gilintis į kažkokį dalyką – jis turi jausti aiškų tikslą. Daryti dėl darymo nepavyks. Per daug abstraktu.
Jau buvau nuleidusi rankas ir namuose atsirado naujas įrankis.. kartu su juo atsirado ir poreikis.
Sūnus be kalbų ėmėsi pirmųjų šeimos užsakymų. Jam tenka projektuoti 3D objektus, kartu su tečiu paruošti spausdinimui ir pan.
O aš neatsidžiaugiu, kad vaikas atrado sritį, kurioje jaučiasi gerai. Jau nekalbant apie galimas kūrybines perspektyvas, STEM įsitraukimo į ugdymo šeimoje procesą, vaiko mokymasi projektavimo ir informatikos pradmenų.
Plaukiam kartu ten, kur kiekvieną veda ne tik širdis, bet ir pats gyvenimas!