Šimtus kartų įsitikinta, kad vaikui susirgus mamoje aktyvuojasi ypatingos galios, kurių dėka ji gyvena 24/7 rūpestyje vaiku. Mes, mamos, galvojame apie savo mylimiausius taip stipriai, kad pamirštame apie save. Mamos baziniai poreikiai lieka nuošalyje, o energijos suteikia ne kava, maistas ar miegas, bet sužibusios vaiko akys… Neapsakomas džiaugsmas, kai vaikas sveiksta, nors trumpam, bet nusišypso. Tada pagalvoji: ,,Viską atiduočiau, kad tik vaikas jaustusi gerai, lakstytų po namus, šūkautų ir pan.”
Mamos ir vaiko santykis ypatingas. Net pats pastojimo procesas: moters kūnas sutinka priimti svetimkūnį, juo rūpintis ir saugoti, nors kūno programa yra svetimkūnius šalinti. Mama vienintelė pasaulyje geba negalvoti tik apie save ir nuolat įskaičiuoti vaikus. Žinoma, kaip ir visur gamtoje, yra nukrypimų, bet dauguma mamų dėl vaikų padarytų viską. Tokie stiprūs yra jos motiniški instinktai.
Vaiko saugumas ir gerovė – prioritetai. Matydama vaiką laiminga, mama tuo mėgaujasi, jai tai suteikia dar daugiau jėgų duoti vaikui.
O kas vaikui iš to?
Nekart girdėta frazė: ,,Mamos meilė gydo visas ligas”. Gyvendamas mamos rūpesčio ir meilės kokone, vaikas sveikai vystosi, yra laimingas ir išvengia rimtesnių problemų ateityje. Tiek psichologų aprašo mamos meilės buvimo ir nebuvimo pasėkmes, kad ta tema nebesiplėsiu. Mane labiau domina ar tokia ,,super” galia egzistuoja ne tik mamos ir vaiko ryšyje, bet ar galėtų būti tarp žmonių? Ką tai pakeistų? O gal mamos meilė gali kažkaip išsiplėsti? Būti pavyzdžiu?
Augant vaikams, matau, jog saugus lizdelis – namai – nebėra vienintelė vaikų aplinka. Vis daugiau žmonių atsiranda mūsų gyvenime ir kiekvienas įneša savo bendravimo stilių, vertybes. Dažniausiai dominuoja požiūris: ,,skaldyk ir valdyk” arba ,,pažemink kitus ir liksi savo komforto zonoje”. Matau pasaulį ir kur atveda toks siauras mąstymas…
Gyvenu mintimis, kad visa žmogaus laimė užkoduoda ryšiuose su kitais žmonėmis. Kažkas čia turi pasikeisti. Tikrai nedegu noru kažką darydama, pagalvoti kaip tai atsilieps visiems kitiems. Kraujyje neteka informacija, kad turiu galvoti plačiau, apie mane supančius žmones. O jeigu tai darytume, bent minimaliai, kaip pasikeistų žmonių santykiai? O kaip tada pasikeistų gyvenimo kokybė?
Žemai lenkiu galvą gamtai, likimui, gyvenimui, kad viskas taip sumanyta ir juda tam tikra linkme. Bet kartu norisi atskleisti sėkmingo gyvenimo paslaptį ir perduoti ją vaikams, anūkams, pronūkiams.