Gyvenime dažnai prisiimame vienokias ar kitokias atsakomybes. Tapusi žmona ir mama pati pasirinkau, kad santykiai šeimoje bei vaikų auklėjimas yra mano kelias, dėl kurio galbūt tam tikrų dalykų nebeliko mano gyvenime. Ar to gailiuosi? Ar jų pasiigstu? Ar man to trūksta?
Net nežinau, nes niekada neklausiau savęs to. Tiesiog turiu pasirinktą kelią ir jo tendencingai siekiu, nes taip atrandu save ir jaučiuosi laiminga.
Kaip tik neseniai brolis manęs paklausė: ,,Sese, o kaip tu pati laikaisi? Iš kur gauni motyvacijos?”. Šis klausimas sustiprino mano pasirinkimą.
Vaikų auklėjimas ir ugdymas šeimoje – mūsų šeimos sąmoningas pasirinkimas. O kad jis su laiku netaptų našta ar nuobodi rutina, aš pasilengvinu sau darbą apsupdama save aplinka, kuri šią idėją palaiko, vertina, skatina ir įgyvendina. Apsupta tokių žmonių, knygų, pokalbių, aš nuolat jaučiu gyvenimo skonį. Ir net sunkiausiomis akimirkomis, kai atrodo negaliu išlipti iš lovos, vistiek jaučiuosi savotiškai laiminga, nes turiu galimybę daryti tai, ko noriu, ką pati pasirinkau ir kas jaučiu yra mano, kaip moters, gyvenimo prasmė.
Visų pasaulyje egzistuojančių dalykų vistiek neturėsiu. Tad stengiuosi susiaurinti amplitudę iki to, ko tikrai noriu ir ko reikia mano artimiems.
Žinoma, situacija būtų kitokia jeigu per giliai pasinerčiau į kitų gyvenimus, stebėčiau kas ką nusipirko, kur išvažiavo, ką veikia ir pan.. Neabejoju, kad nustočiau gyventi, imčiau pavydėti, norėčiau to, ką turi kiti (nes jie laimingi) ir pamirščiau tai, kas iš tiesų mane padaro laiminga.
Nenoriu apgaudinėti savęs, nenoriu paleisti tos aukso gijos, kuri suteikia prasmės mano gyvenimui. Todėl kruopščiai renkuosi kuo žavėtis, kuo įsikvėpti, o ką geriau apeiti. Ir tai ne mano atrasta išmintis. Taip žmogų veikia aplinka. Dar vaikystėje girdėdavau posakį: ,,Parodyk kas tavo draugai, aš pasakysiu kas tu”. Ir tik po daug metų suprantau, ką mama norėjo pasakyti. Ačiū jai. Džiaugiuosi, kad galiu savo ,,kailiu” patikrinti kaip veikia šis aplinkos poveikio individui dėsnis ir pritaikyti jį siekiant tikslų, bei mokant vaikus gyvenimo išminties.
Taigi, sakyčiau, visa motyvacijos paslaptis: jeigu turiu kažką daryti ir noriu gauti iš to energijos, tas dalykas man turi tapti svarbiausias mano gyvenime. Prioritetas. Turiu planuoti savo laiką, galimybes, tarsi rūšiuoti tai, ko noriu pagal svarbumą. Ir kai mano išsikelti tikslai krinta į žemesnes vietas, kai kažkokie bereikšmiai ar vienkartiniai malonumai pradeda užimti TOP vietas, tai ženklas, kad motyvacija (išsikeltiems tikslams) krenta ir reikia skubiai reabilituotis: skambinti draugei ar vyrui, kurie neleis nuleisti rankų, čiupti knygą ar pažiūrėti kokį filmą, klausyti muzikos ar parašytį dienoraštyje kažką, kas primins tuos tikrus dalykus, kuriuos darant jaučiuosi g y v a !
