Taip visų lauktas šventinis periodas leido pajausti kiek visokiausių vingrybių slypi santykiuose tarp žmonių. Viskas atrodo kaip ir gerai, kol gyveni savo burbule, bet vos tik atsiranda kontaktas su kitokiais negu aš ,,burbulais” ir … nekontroliuojamai kyla tiek vidiniai, tiek išoriniai konfliltai.
Kai atsiduriu aplinkoje, kurioje nesąmoningai kas antras žodis tave žemina, provokuoja ir ieško kaip tave įskaudinti, tada klausiu savęs: ,,Ar noriu čia būti?”. O kartais ir pati lepteliu vieną kitą frazę, sukeldama kitam klausimą: ,,Ar noriu būti šalia jos?”.
Girdžiu, kad vis dažniau ir dažniau žmonėms kyla šis klausimas. Vis sunkiau ir sunkiau randame visiems priimtinas bendravimo formas. Sprendimas – nebendravimas.
Panašu, kad žmonėms reikalingas kažkoks atsitraukimas, kol atrasime būdą kaip ,,nulaužti” kiekvieno puikybę ir tą kvailai nesąmoningą norą pasijausti viršesniu nei kiti, bandyti pakeisti pagal save.
Ir mano pačios tokie gamykliniai parametrai, kažkur švelnesni, kažkur labiau agresyvūs, bet nepritariu tokiai savęs versijai. Ir šis nepritarimas – geriausias man kada nutikęs dalykas.
Neriuosi iš ,,kailio” bandydama perprasti žmogiškąją prigimtį ir kaip ją pažaboti.
Negaliu susitaikyti su mintimi, kad jau greitai kiekvienas sėdėsime savo zonose, savo tobuluose kampeliuose tik su savo teisingiausia pasaulyje nuomone, bet neturėsime su kuo visa tuo dalintis. Prisiminiau karalių, Mažojo Princo istorijoje.
Toks dvigubas jausmas užlieja širdį: norisi pykti ant nežinia ko, kodėl leidžia žmonėms taip atitolti vieniems nuo kitų, suorganizuoja tokias situacijas, pakiša koją, o iš kitos pusės jaučiu, jog turime patirti visišką atskirtį, visišką abejingumą vienas kitam, turime pasijausti tokie vieniši, kad jokie materialūs dalykai mums nesuteiks nė kruopelytės laimės, kaip suteikdavo šiltas pokalbis… neveltui gamtoje viskas turi dvi puses: balta – juoda, šilta – šalta ir t.t.
Dažnai mes praveriame ne tik namų, bet ir širdies duris kitiems žmonėms ir vis dažniau įsileidžiame jėgą, kuri nemato santykių svarbos, nejaučia pagarbos kito žmogaus pasaulėžiūrai, negeba net žiūrėti vienas kitam į akis ar išklausyti girdimo sakinio iki galo.
Ir įdomiausia yra tai, kad nėra gerųjų ir blogųjų veikėjų. Visos pusės iš savo pusės savaip teisios. Bet tai kas tada negerai? Kodėl taip sunku priimti kito pasaulį, palaikyti ir padrąsinti jį? Kokie galėtų būti bendri taškai?
Prisimenu tą jausmą, kaip gera ir smagu bendrauti su žmogumi, kuriam patinka tie patys dalykai, kaip ir man. Bendravimas toks lengvas, malonus! Ir kaip sunku praverti burna, nusišypsoti ir išgirsti tą, kuris pasaulį mato kitaip, vertina kitokius dalykus, nei aš. Bet čia ir slypi visa bendravimo paslaptis – taškas aukščiau mano vertinimo, kažkas vertingiau nei tavo žinojimas ar mano. Ieškodami to taško mes žaidžiame su patinka ir nepatinka; panašūs ir nepanašūs; svarbus ir nesvarbus. Ieškodami kas mus jungia, atrandame ir tai, kad mus padaro laimingus.
Akivaizdu, kad geri santykiai tarp žmonių išgyvena krizę. Neveltui auga depresijos lygis, daugėja savižudybių, byra šeimos… Bet tikiu, kad kuriant naujos kokybės santykius, galima suteikti vienas kitam gyvybinės enegijos, vidinės motyvacijos ir prasmės gyventi.
Kiekvienas gyvename savo asmeninėje išgyvenimų audroje ir išplaukti gali padėti tik švyturys, rodantis kelią į ateitį. Mūsų šeimoje šis švyturys – ryšys tarp mūsų.