Ji galėjo susitaikyti su daug dalykų, bet niekaip neįstengė tęsti savojo monologo, kurį iniciavo vyro klausimas: ,,Kaip tu šiandien?”.
Tai buvo daug žadantis klausimas, tačiau jau po kelių sakinių žodžiai ėmė daužtis į sienas, atsirado keistas jausmas, jog ji kalba su savimi. Norėjosi patrinti akis ir įsitikinti ar jis dar čia, su ja. Taip, kūnas gulėjo šalia, bet tarp jų stovėjo siena.
Ji stipriai užčiaupė lūpas, užsitraukė antklodę ant veido ir tyliai pravirko.
– Tu tęsk, tęsk, klausau.
Ji galėjo susitaikyti su daug dalykų, bet niekaip neįstengė tęsti savojo monologo.
Vakaro tyloje jos galvoje pešėsi mintys. Vienos įsakiai tikino, jog tai pats laikas įsižeisti, atkeršyti, pamokyti. Kitos – maldavo apsvarstyti visos dienos situaciją. Ką ji pasirinks?
Vienoje svarstyklių pusėje – jos poreikis tiesiog būti kartu, kitoje – padėti dar vieną plytą tarp jų.
Nuolatinė kova dėl santykių, dėl gersnės abiejų ateities.
Ji atpalaidavo rankas, kurios gniaužė pagalvės kampą. Pačios problemos suvokimas ir buvo išėjimo durys.
Jie gyvena kartu, bet jaučiasi vieniši. Jis daug dirba, ji rūpinasi šeima. Jis po darbo dirba namie, ji – tvarko namus.
Dabar ji mama, jos visos akys ir ausys nukreiptos į vaikus, jie jos gyvenimo centras, nes taip sukurta gamtos.
Jis kasdien eina į darbą, susiduria su dideliais sunkumais, jo mintys ten. Galbūt jis privalo ten būti visa širdimi, galbūt nuo jo priklauso kitų likimas. O gal jam tiesiog sunku grıžti į triukšmingus namus.
Ji nori, jog jis jaustų jos išgyvenimus, jos jausmus. O jis negali niekuo jai padėti. Grįžus namo vaikai šūkauja, ji užsiėmusi namų reikalais. Ką jis gali padaryti? Jis to nė nekontroliuoja.
Ji jaučiasi tokia vieniša, neturi su kuo pasikalbėti apie visas galvoje besisukančias mintis.
Kaip užpildyti šią tuštumą tarp dviejų žmonių? Kaip sugriauti sienas ir išlilti kartu, kai atrodo, net pati gamta tam priešinasi?
Ji tada dar nežinojo ką tiksliai daryti. Viena jos dalis veržėsi ištrūkti, kita likti ir tiesiog pasikalbėti apie jų santykius.
Jį žudo tokie pokalbiai.
Jis nesupranta ką dar ji nori žinoti? Jis myli ją ir viskas.
Patinas apvaisina patelę ir ji toliau pati rūpinasi jais. Viena. Tokia jos ir jo biologinė kilmė. Tačiau jie aukštesnė išsivystimo forma, jie žmonės, todėl jai tą vakarą trūko kelių detalių.
Ji galvojo. Ieškojo.
Ji norėjo ryšio su savo vyru.
Ji norėjo jų kartu.
Ji norėjo žinoti kaip jis jaučiasi.
Kitą vakarą jis grįžo vėlai. Kaip visada pavargęs ir mintyse dar darbe.
Ji sukaupė visas jėgas, anksti suruošė vaikus miegui, užkaitė virtulį arbatos.
– Prisijungsi?
Jis sutriko. Linktelėjo galvą.
Kambaryje tvyrojo neįprasta tyla. Abu paslapčiomis bandė maskuoti ją pokalbiais apie nieką.
Ji buvo užtikrinta ir nusiteikusi karingai kovoti už savo santuoką. Jai nerūpėjo jis, kaip vienetas. Ji atakavo savo rūpesčiu ir dėmesių jų ryšį, kuris po truputį sklaidė vienišumo jausmą tarp jų.
Jiems patiko žiūrėti vienas kitam į akis. Jie nemokėjo flirtuoti. Tai buvo taip velniškai nuoširdu ir vaikiška, jog jiedu išraudo kaip du paaugliai.
Ji pagaliau pasijuto ne viena. Jis – jos gyvenimo dalis.
Ji bijojo, kad ši akimirka tuoj baigsis, o jis priminė, jog jie patys gali nuspręsti kada.
Tą vakarą tarp jų gimė planas!
Jis skambina jai kelis kartus per dieną. Ji vakarais skiria daugiau dėmesio jiems abiems. Ne vaikai, o ryšys tapo jos gyvenimo centras.
Jis nuperka jai gėlių be jokios progos. Ji paruošia jo mėgstamą vakarienė. Jie ima žaisti ,,duodu- gaunu” žaidimą. Jie reguliariai išeina pasivaikščioti kartu, dviese. Bando pažinti vienas kitą iš naujo.
Ji jaučiasi tvirtai. Jis ramiai. Žinoma, iki kito stumtelėjimo iš jų komforto zonos. Jie tai žino, todėl kuria pastovumą bendriems veiksmams dar iki tai nutinkant.
Ir štai atėjo tas vakaras, kai įspūdis sumažėjo ir jų dialogai tampa į sienas skriejantys monologai.
– Mes pasižadėjome bandyti išlikti kartu.
– Privalome tai padaryti.