Po būrelio dukros bendraklasis paklausė kodėl aš neleidžiu savo vaikams žaisti Roblox. Trumpai patylėjusi su šypsena atsakiau, jog tiesiog yra nevaldomų scenų, po kurių kai kurie vaikai sapnuoja košmarus, kam to reikia. Tai tas berniukas ėmė pasakoti, kad ir jam tokie sapnai būna, bet jis tada patenka į kitą lygį ir visus priešus išžudo. Visas pasakojimas skambėjo kaip kasdienis žygdarbis.
Kai vaikai ,,pasigavo” iš kitų vaikų Roblox virusą, pirmoji mintis buvo ,,ok, jie taip bendrauja”. Po kelių savaičių ėmiau abejoti savo sprendimu, tad reikėjo pataisyti situaciją.
Kodėl mūsų namuose neliko Roblox?
Roblox dažnai pristatomas kaip vaikų žaidimų platforma, kurioje vaikai gali žaisti, kurti savo pasaulius, bendrauti su draugais ir net mokytis programavimo ar kūrybos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nekaltas, kūrybiškas žaidimas. Pati Roblox platforma rašo, kad joje galima žaisti įvairias patirtis – nuo kliūčių ruožų ir lenktynių iki kūrybinių simuliacijų, o vaikai gali bendrauti per tekstinį ar balso pokalbį.
Bet būtent čia man ir prasidėjo problema.
Roblox nėra vienas aiškus žaidimas su pabaiga, taisyklėmis ir ribomis. Tai didžiulė atvira platforma, kurioje turinį kuria daugybė skirtingų žmonių. Vaikas įeina ne tik į žaidimą – jis įeina į visą skaitmeninę aplinką: su pokalbiais, virtualiais pirkiniais, draugų prašymais, avatarais, nuolatiniu nauju turiniu ir labai stipriu noru „dar truputį“.
Taip, Roblox turi tėvų kontrolės priemones: galima riboti turinį, bendravimą, ekrano laiką, draugų sąrašą ir išlaidas. Tačiau vaikai nevaržomai susikuria kitas paskyras ir taip apeina tėvų bandymus apsaugoti vaikus ir cenzūruoti turinį.
Man visada svarbiausias klausimas buvo ne „ar ten yra kažkas gero?“. Tikrai yra. Klausimas buvo kitas: kokį vidinį skonį ši aplinka augina mano vaikui?
Pastebėjau, kad po Roblox vaikams sunkiau grįžti į ramesnę veiklą. Paprasti dalykai ima atrodyti nuobodūs. Reikia daugiau stimulo, greitesnio veiksmo, daugiau kontrolės, daugiau laimėjimų, daugiau ekrano. O kai vaiko dienoje atsiranda toks stiprus centras, visa kita – knyga, piešimas, statymas, pokalbis, pagalba namuose, buvimas su broliais ir seserimis – pradeda pralaimėti.
Todėl aš pasirinkau Roblox mūsų namuose nebeleisti. Ne todėl, kad bijau technologijų. Ne todėl, kad manau, jog visi žaidimai blogi. Bet todėl, kad vaiko aplinka nėra smulkmena. Ji formuoja jo norus, dėmesį, santykį su kitais ir gebėjimą būti realiame gyvenime.
Man atrodo, kad tėvų darbas nėra viską leisti ir tada bandyti suvaldyti pasekmes. Tėvų darbas – parinkti vaikui tokią aplinką, kuri jį kelia, o ne išdrasko į gabalus.
Galbūt kitose šeimose Roblox veikia kitaip. Bet mūsų namuose pamačiau, kad kaina per didelė. Todėl šį kartą atsakymas yra paprastas: ne.
O tai ką tada žaisti?
Man neatrodo teisinga tiesiog atimti žaidimą ir palikti tuštumą. Vaikui vis tiek reikia žaidimo, iššūkio, kūrybos, bendravimo, pergalės jausmo. Klausimas tik kokioje aplinkoje tai vyksta.
Todėl vietoje Roblox renkamės žaidimus ir veiklas, kurios turi aiškesnes ribas, mažiau chaoso ir daugiau tikros kūrybos:
Minecraft kūrybiniu arba projektiniu būdu – kai vaikas stato miestą, ūkį, zoologijos sodą, pilį, mechanizmą su redstone ar bendrą šeimos pasaulį. Pas mus jau prasidėjo vasaros ritmas, tai aš kelis kartus per savaitę duodu Minecraft iššūkį, vaikai ieško sprendimų, dalinasi, rodo man.
LEGO, konstravimas, 3D spausdinimas – kai idėja gimsta galvoje, pereina per rankas ir tampa tikru daiktu. Tiek lego, tiek 3D modeliavimas yra atliekami kompiuteryje. (Thinkercad leidžia nemokamai, BrickLink tarsi virtualus lego kaladėlių statymas).
Kūrybiniai kompiuteriniai žaidimai su aiškiomis ribomis – geriau vienas konkretus žaidimas su pradžia, pabaiga ir žinoma aplinka, negu begalinė platforma, kurioje vaikas pats nebesupranta, kur sustoti.
Galiausiai, Tikri projektai – pastatyti namelį gyvūnams, sukurti komiksą, nufilmuoti trumpą filmuką, suprojektuoti kambarį, pasėti augalus, iškepti kažką šeimai.
Stalo žaidimai – nes jie moko ne tik laimėti, bet ir laukti, tartis, laikytis taisyklių, priimti pralaimėjimą.
Man svarbu ne tai, kad vaikas „nieko nežaistų“. Priešingai – vaikas turi žaisti daug. Bet žaidimas turi jį surinkti, o ne išbarstyti. Turi auginti dėmesį, vaizduotę, santykį su kitais ir gebėjimą veikti realiame pasaulyje.
Todėl klausimas mūsų namuose dabar nebe „ar galima Roblox?“, o:
„Į kokį geresnį žaidimą mes galime nukreipti vaiko norą?“