„Padalinkite mane pusiau: gerąją pusę palikite man, o su kita darykite, kas būtina.“
Tą vakarą ji norėjo paklausti, kodėl taip paprasta pažeminti, bet taip velniškai sunku pamatyti kitame gera.
Juk miestas pilnas šūkių apie empatiją, knygynai – knygų apie ryšį, internetas lūžta nuo patarimų, kaip bendrauti. Ar to neturėtų užtekti?
Tai kodėl vis tiek taip sunku suvaldyti savo puikybę ir nesimėgauti tuo trumpu viršumo jausmu kito sąskaita?
Viena smegenų pusė dar priminė apie bendrumą. Bet kita – stipresnė. Ji neleido nė sekundės tylos, vis kėlė balsą, draskė žodžiais, plėšė replikomis. Ir kai aplinkui stojo tyla, kai visi buvo priversti prisidengti burnas, ta pusė plojo sau maršą – nesuvokdama, kad ką tik uždusino širdį, kuri ją maitino.
Kodėl taip padaryta? Kas išgelbės žmogų nuo tokios savižudybės? O gal taip ir turi būti – kad širdys numirtų, o mes išmoktume?
Apie tai ji galvojo. Ir galvojo. Kol šalia prisėdo jis. Stipriai apkabino. Ramybė pažadėjo: atsakymai ateis. Tik paprašyk.