Žmonės gyvena kartu dėl įvairiausių priežasčių: dėl prisirišimo vienas prie kito, dėl vaikų, dėl saugumo, dėl laimės, bet nebūtinai dėl to, kad myli. Žinoma, gali nebūti ir atstūmimo, tačiau meilę vis tiek reikia puoselėti — tai tarsi laužas, kuris, nepakūrenamas, ima rusenti, o palaipsniui ir užgęsta.
Jau seniai gyvename mintimi, jog meilė yra tarsi gyva būtybė tarp dviejų žmonių. Kai parsineši šią „būtybę“ namo, turi ją nuolat maitinti. Maitinimas vyksta tik per tavo mintis — kai galvoji teigiamai apie kitą žmogų. Taip tu ją maitini, ir ji auga kartu su jumis.
Vis dėlto, tai nėra paprasta. Mums sunku pilnai atsiverti, nes pasaulis šiandien toks, kad net pasitikėti savimi kartais nelengva. Gyvename nuolatinėje įtampoje, informacijos triukšme, tarp nuomonių, įvaizdžių, lūkesčių. Atrodo, kad reikia viską spėti, visur būti, viską žinoti. Ir kažkur tame prarandame rasti jausmą, kuris jungia tave ir tavo artimą žmogų.
Kai imi rūpintis tuo bendru dariniu tarp mūsų — tuo, kas mus jungia, — pamažu keičiasi ir žvilgsnis į save. Tarsi išsivalo mintys, atsisijoja tai, kas buvo bereikšmė sumaištis. Imi suprasti, kad jei nori duoti šilumos, pati turi būti sušilusi. Jei nori girdėti kitą, pati turi būti nurimusi. Ir tai dėl savęs, bet kartu ir dėl ryšio.
Skirtumo tarsi ir nėra — visais atvejais galvoju apie save. Tik kai tame atsiranda mintis apie ryšį, ji tarsi viską sustato į vietas. Lieka tai, kas reikalinga, kas tikra, kas augina sąmoningumą ir leidžia iš tiesų mylėti.
Ar nemanote, kad ryšys – puikus parametras matuoti kas iš tikro svarbu?