Rytas kartais užklumpa kaip dovana. Po ilgo sąstingio išėjau į gryną orą ir staiga pajutau: bunda žemė, savo žalias rankas į saulę kelia tulpės, virš galvos skrenda trys žąsys, kažkur medžiuose šaukiasi paukščiai, kažkas cypsi, juda, skleidžiasi. Jaučiu, kaip šiluma sklinda po oda, o pavasario vėjas primena neapsigauti – dar ne vasara. Tačiau kavos kvapas vėl užliūliuoja. Medlievos pumpurai tuoj pratrūks, išsiners iš savo tamprios odos, ir kitą rytą svaigins baltais žiedais.
Tą akimirką kilo mintis: buvo verta laukti vien dėl šito. Bet kartu pajutau ir kitką, vos tik prisiliečiu prie gamtos grožio, iškart imu bijoti, kad jis tuoj baigsis. Taip malonumas virsta įsikibimu. O įsikibimas visada neša nerimą.
Bet gal esmė ne sulaikyti akimirką? Gal svarbiau atpažinti, kad gyvenimas kiekvieną minutę pilnas tyliai duodamų ženklų, kurie kviečia ne pasiimti, o dalyvauti. Nes kuo labiau stengiesi viską pajusti sau, tuo mažiau iš tikrųjų jauti – viską pasisavina noras gauti.
Gal tikrasis posūkis įvyksta ne tada, kai klausi: „Ką aš jaučiu?“, o tada, kai klausi: „Ką aš galiu duoti šiai akimirkai?“
Tuomet džiaugsmas nebesusiaurėja iki vieno gražaus ryto. Jis ima skleistis kaip nuolatinė galimybė būti ryšyje su tuo, kas viską gaivina iš vidaus.