Turbūt ne aš viena pasaulyje, kuri jėgų ieškau gamtos apsuptyje. Vanduo, medžiai, smėlis, vėjas, saulė.. visa tai tarsi subalansuoja, ,,nuramina” mintis ir jausmus, suteikia laimės jausmą.
Bet kodėl? Kodėl mums taip gera gamtos apsuptyje? Kodėl dauguma svajoja apie sodybą miške ar namus ant jūros kranto? Kodėl saulėtą dieną mėgaujamės mus supančia aplinka: paukščiais, vėju, gėlėmis, saule ir nenorime grįžti į miesto šurmulį?
Mes jaučiamės gerai ten, kur dominuoja geri, harmoningi tarpusavio santykiai.
Gamtoje nėra nieko, kas gyventų tik sau. Visa, kas mus supa ima sau tik tiek, kiek reikia išgyventi, o visa kita – yra skirta kitiems. Negyvoji gamta, augalai, gyvūnai veikia instinktyviai, jie neskaičiuoja, jie veikia kaip užprogramuoti tam tikru algoritmu vientisoje gamtos sistemoje.
Visos dalys aplink mus funcionuoja kaip vienas organizmas. Tik ne žmogus. Jis palaipsniui dirbtinai save iškėlė aukščiau šios sistemos, taip ,,atjungdamas” save nuo maitinimo šaltinio. Pabėgę į gamtą nuo žmonių, tiksliau nuo neteisingo tarpusavio ryšio, save tarsi vėl prijungiame prie šios sistemos ir mus užplūsta teigiamos emocijos.
Koronavirusas apribojo mūsų keliones po nuostabius žemės kampelius, kartu ribodamas ir žmonių tarpusavio bendravimą. Tokia ,,pauzė” nori nenori kelia mintis, kad jeigu norime nuolatos gyventi tokiuose potyriuose, kuriuos jaučiame būdami gamtoje, net jeigu ir neišeiname iš namų, galbūt turime tiesiog sutvarkyti mūsų tarpusavio santykius? Tada, nesvarbu ar būsiu namuose, ar darbe, ar gamtoje – visur jausiuosi gerai, nes nuolatos būsiu prisijungusi prie vientisos gamtos sistemos, kurioje visame kame yra pusiausvyra. Jausiu vidinę pilnatvę, gyvenimo skonį.
Va toks noras teikia vilties, toks noras verčia rūpintis savo šeima, draugais. Su kaimynais ir kitais žmonėmis sudėtingiau, bet geras pavyzdys užkrėčia 😜😊.
Siekime kartu, kad mūsų atostogos tęstųsi visą gyvenimą! Gražių vasariškų akimirkų ❤️
