Tęsiant kritikos šeimoje temą, norisi iškelti į pirmą planą tai, kas efektyviausiai padeda dirbti su kritika – tai stiprūs santykiai šeimoje.
Tikrai aš nepirmoji, kuri sako, kad šeima nėra tik biologiniai kūnai. Šeima – tai visų narių bendrumo taškas.
Kaip būna gera prisiminus tas akimirkas, kai visi šeimoje iš tikro sutaria, jaučiasi, kad visi kartu juda ta pačia kryptimi. Atrodo turi tiek jėgų, kad dėl šeimos gerovės gali kalnus nuversti! Tačiau būna dienų, kai atrodo, jog kiekvienas gyvena tik sau, visai nerodo dėmesio, nevertina, net nesiklauso. Tai toki atveju sunku rūpintis šeimos nariais.
Daug specialistų kalba apie tai, kad gyvename tokiu žmogaus išsivystimo periodu, kad stiprūs santykiai savaime neegzistuoja. Kartais mums pasiseka pajusti tą bendrumą, bet jeigu visi nariai, o ypač tėvai, sąmoningai neformuoja šeimos bendrumo taško, tai jis per laiką ir visiškai užgęsta. Net artimi žmonės susvetimėja.
Labiausiai mane ir domina kaip stiprinti santykius šeimoje, kurie ne tik atsvertų neigiamas išraiškas (kritiką, kerštą, manipuliacijas ir pan.), bet tos vertybės ateityje persiduotų iš kartų į kartas.
Jausti, kad priklausai šeimai yra galingas įrankis, kuris leidžia ateityje kontroliuoti, vertinti save būtent šios priklausomybės atžvilgiu. Galiu pasverti kaip mano elgesys privers jaustis tėvus, kaip jie reaguos jeigu elgsiuos taip ar anaip… mes gi žinome kaip veikia gėda, sąžinė. Būti šeimos viena iš sudedamųjų ugdo žmogų, kuris geba jausti jį supančią aplinką, suvokia savo vaidmenį visuomenėje, ribas, vertybes, pasitiki savimi, drąsiai priima save koks jis yra ir bando realizuoti.
Drįsčiau sakyti, kad tai vienas svarbiausių auklėjimo uždavinių – išmokyti vaikus jausti, kad jie yra šeimos, kaip vieneto, dalis, kuriai jie padeda, skiria dalį savęs, išklauso, patys pasipasakoja, kartu sprendžia problemas, dalinasi džiaugsmais ir tuo, kas juos neramina.
Tai pati saugiausia vieta pasaulyje, kurią kuriame nuo pat pirmųjų dienų. Todėl gimus vaikams, labai svarbu iškart formuoti šeimos elgesio taisyklės ir jų laikytis. Taisyklės – tai šeimoje aiškiai apibrėžtos ribos, kurias peržengę vaikai pajaustų, kad turi kažką keisti arba yra rizika ,,iškristi” iš šeimos.
Tarp šių bazinių šeimos taisyklių, viena svarbiausių visgi turėtų būti: ,,visada renkamės suartėjimą, buvimą kartu, nes tik tada esame stiprūs kaip kumštis”. Man tai sakydavo mama ir, pamenu, tikrai tas pasitikėjimas šeima padėjo atlaikyti daug labai sudėtingų situacijų.
Dar labai svarbus žinojimas, kad žmogus gimsta su tam tikru charakteriu, jame atsiranda nauji jausmai, įvairios savybės ir vis tai yra nulemiama prigimties. Tas pats netinkamas vaiko elgesys – jeigu vaikas nemokinamas elgtis kitaip, tai jis ir elgsis kaip gyvūnas. Jis vadovaujasi tam tikrais elgesio šablonais, kuriuos suformuoja tėvai. Ir kai vaikas susiduria su kažkokiu nauju reiškiniu, jis daro, kas ,,įrašyta”. O jeigu to nėra – taip, kaip veikia jo prigimtis. Jis nežino, kad galima elgtis kitaip. Todėl viskas, kas nutinka ir egzistuoja mūsų gyvenime turi būti nuolatos apkalbamos, išsiaiškinamos šeimoje.
Ramiu, pozityviu priėmimu prie visokiausių dalykų, mes rodome vaikams pavyzdį kaip šeimoje galima išspręsti problemas, juk mes kaip vienas kumštis, tad bet koks individo netinkamas elgesys yra visos šeimos reikalas. Tokiu būdu, mes stipriname savo ryšį, kuriame kiekvienas šeimos narys gali atrasti tikrąjį save ir būti laimingas.
