Turbūt daugiausia pastangų reikės, kol mes ir mūsų vaikai suprasime iš kur atsiranda kritika ir kaip ja pasinaudoti tinkamai.
Man atrodo, kad pagrindiniai gyvenimo dalykai visada pirmiausia išmokstami šeimoje. Vėliau susiformavę baziniai šablonai jau pasipildo, plečiasi su visuomenės pagalba. Tad labai svarbu šeimoje padėti vienas kitam suprasti, kad tai yra žmogaus prigimtinė savybė ir ji nėra smerkiama, jos nereikėtų gėdytis ar teisti kito.
Aš viską matau ir vertinu pagal savo suvokimą ir kritika kitam žmogui kyla iš to, jeigu jis daro, mąsto kitaip negu aš. Tai vyksta pasąmoningai.
Vaikams labai reikalingas tėvų pavyzdys, pademonstruojantis, kad kritikuoti galiu tik save. Tas sugebėjimas pažvelgti kur aš turiu pasitempti gerokai palengvintų gyvenimą, nereikėtų kapstytis kitų gyvenimuose, o galėčiau visą save skirti savo lamingo gyvenimo kūrimui.
Ir tai nėra lengva misija… 💭
Visai neseniai kalbėjausi su draugėmis šia tema ir visos vienbalsiai pripažinome, kad šeimoje didžiausios kritikės esame mes 🙈. Mat moteris apima daug sričių, ji žino daug, jos reikalavimai ir poreikiai didesni, todėl jai ir kyla daugiausia tų susikirtimo taškų su šeimos nariais. O kaip žinia, moteris yra ta ašis, aplink kurią ,,sukasi” visi kiti. Tai man pasirodė labai svarbu išsikelti šeimoje vieną iš tikslų – šeimoje gyventi be kritikos.
Pirmas žingsnelis – mokytis atpažinti ar kritikuoju, kad kritikuoti, kad parodyčiau valdžią, pademonstruočiau savo pranašumą, ar iš tikro noriu pasakyti pastabą, kuri padės kitam žmogui tobulėti.
Jeigu kritika kyla pirmuoju atveju, tai ji tik paaštrina situaciją, atitolina vienus nuo kitų. Eikvoju energiją veltui.
Viena draugė dalinosi: ,,Kai man kyla prieštaravimai, aš mokausi patylėti kokias 10min. O po to ramiu balsu paaiškinu savo požiūrio tašką, bet jau be noro ,,įkasti”. Ir tai veikia labai teigiamai, vyras džiaugiasi, kad pagaliau galima pasikalbėti ir išsiaškinti daug svarbių dalykų”.
Antruoju atveju – jeigu aš noriu nuoširdžiai padėti – tai kritikuoju tik iš meilės. Tada kiekvienas žodis ir turi nuskambėti su ketinimu padėti.
Svarbus momentas, kad žmonės jaučia ir be žodžių koks yra mūsų vidinis požiūris į juos. Tai manyčiau, kad net vidinei neigiamai kritikai neturėtų būti vietos. Bent jau šeimoje. 🙈🤞🏻
Žinoma, tai padaryti nėra lengva. Atrodo, kai jau pavyko, iškart nutinka kažkas, dėl ko vėl kažką pagalvojai ar pasakei. Bet tai tik įprotis, kurį reikia formuoti visiems šeimos nariams kartu.
