Kaip visada po gero filmo ar knygos, paremtos tikrais herojų išgyvenimais ir įveikimais, susimąstau apie jautrumą. Jautrumą vietai, laikui ir situacijai, kurioje esu. Kaip svarbu visgi išgyventi tikrąjį man skirtą gyvenimą, nepaliekant nieko kitai – „geresnei“ – akimirkai.
Bet ką daryti, kai vis atsiranda svarbesnių dalykų nei sąmoningas dabarties priėmimas? Vis atsiranda kažkas svarbiau nei buvimas kartu, nei ryšys, žvilgsnis, prašymas, įveikimas, priėmimas ar padėka.
Norisi pažvelgti į tą akimirką, kuri skirta būtent šiam momentui, ir įgyvendinti tai, kam buvau kruopščiai ruošiama gyvenimo.
Norisi kaskart, vos tik kažkokia nevaldoma vidinė jėga traukia mane planuoti, būti bet kur – tik ne dabar, – sustabdyti save ir pasakyti: „Dabar arba niekada.“
Kitu atveju ta iliuzija – ateities būsena – be gailesčio nustumia tą nepakartojamą šios akimirkos skonį ir gudriai įvynioja mane į svajones, lūkesčius, į kažką, ko nėra ir, greičiausiai, net nebus.
Pabėgimas. Štai kas vylioja vieną mano dalį. Kol kita – bando likti čia, kur esu, suprasti ir pažinti ją kuriančias jėgas.
Nuolatinė vidinė kova suteikia laisvę. Laisvę pamatyti, kas esu iš tiesų, ir pasirinkti, kokia noriu būti.
Tokios mintys kilo suvokus, kad žmogus dažniausiai įvertina tai, ką turi, tik tada, kai netenka. Vis dar bandau save įtikinti, klausdama – ar tai tiesa? Deja, visi faktai rodo, kad taip.
Todėl norisi išsaugoti tai, kas dabar brangiausia… šeimą, santuoką, ryšį, supratimą…
