Kartais ugdant vaikus šeimoje nutinka tokių mažų dalykų, kurie, atrodo, visai nereikšmingi. Na, smulkmena ir tiek. Pasijuokei, pasidžiaugei ir gyveni toliau. Bet vis dažniau pagalvoju, kad galbūt verta kartais tokiais dalykais pasidalinti. Ne todėl, kad parodyčiau, kaip viskas gražu ir puiku, ar kad ugdymas šeimoje yra kažkokia pasaka, gražus „Instagram“ paveikslėlis. Tikrai ne. Bet kartu tai yra galimybė pažinti pasaulį savaip, savu tempu ir kartais atrasti dalykų, kurių net neplanavai.
Tai štai vienas toks mažas nutikimas.
Kartais savaitės pabaigoje, o kartais ir pradžioje, priklausomai nuo mokomojo dalyko, pasinaudojame EDUKA ir atliekame tokį savotišką žinių pasitikrinimą. O kartais vaikams duodu net ir tokių temų, kurių mes dar nesame mokęsi. Tiesiog tam, kad pamatyčiau, kiek jie jau žino. Nes iš tikrųjų vaikai labai daug skaito papildomai, stebi, domisi, klausinėja ir kartais net nebežinai, ar verta gaišti laiką aiškinant tai, ką jie jau seniai žino.
Tai tokios diagnostinės užduotėlės visai praverčia. Aišku, pati jų struktūra ir kai kurios formuluotės ne visada man patinka, ne visada jos atitinka mūsų mokymosi būdą, bet šį kartą ne apie tai.
Taigi, vaikai atlikinėjo istorijos ir visuomeninio ugdymo užduotis. Savarankiškai. Aš ten prie vieno prieinu, prie kito, pasižiūriu, kaip sekasi, ir staiga pamatau sūnaus atsakymą:
„Aš ne proto bokštas!“
Pirmoji mano mintis: „Na, negi negali pasukti tų smegenėlių? Sugalvok, pabandyk!“ Bet jau po kelių sekundžių pradėjau juoktis. Nuginklavo.
Tada priėjau prie dukros, o ten kitas atsakymas:
„Tai bus sudėtinga.“
Ir čia jau visai juokas suėmė. Atsisėdau šalia jos, dar su ta pačia juoko emocija, ir mes visai ramiai pasišnekėjome, kas jai pasirodė taip sudėtinga.
Ir po viso šito pagalvojau, kad aš jiems net šiek tiek baltai pavydžiu.
Tos drąsos. To paprastumo pasakyti, ką iš tikrųjų galvoja. Kad nežino, kad nesupranta, kad per sudėtinga. Ir kažkaip visai nesijaudinti, jog galbūt taip atsakyti negalima.
Mes iš tikrųjų daug mokomės komunikuoti. Jeigu kažkas neaišku, jeigu iškyla problema, jeigu šiandien skauda galvą ar tiesiog sunku susikaupti – pasakyk. Jeigu nesupranti užduoties, pasakyk. Nes tik tada galime kažką su tuo daryti.
Ir man labai patinka, kad jie tai daro. Kad yra atviri, nuoširdūs, kad nebijo pasakyti.
O galbūt tas mano baltas pavydas atsirado todėl, kad pati augdama tokios galimybės nelabai turėjau. Reikėjo sėdėti, tylėti, daryti taip, kaip visi. Savo nuomonę kartais geriau būdavo pasilikti sau. Ir, žinoma, atsakyti taip, kaip iš tavęs tikimasi.
Ir dabar, žiūrėdama į savo vaikus, kartais pagalvoju, kaip stipriai vis dėlto norisi išsaugoti tą jų drąsą.
Aišku, aš tikrai nekalbu apie tai, kad vaikas turi išsišokti, demonstruoti save ar daryti tik tai, ką nori. Mes esame visuomenės dalis, gyvename tarp žmonių, turime susitarimus, taisykles, atsakomybes. Ir visa tai labai svarbu.
Bet man atrodo, kad ne mažiau svarbu yra išmokti pasakyti, ką galvoji. Mokėti pasakyti, kad kažko nesupranti. Nebijoti suklysti, paklausti ar net suabejoti.
Juk pasaulis keičiasi. Jis daug dinamiškesnis, globalesnis, vis labiau susijęs. Ir aš vis dažniau galvoju, kad vien gebėjimo atlikti užduotis pagal pateiktą instrukciją mūsų vaikams tikrai nepakaks.
Reikės mokėti mąstyti, bendradarbiauti, susikalbėti, suprasti kitą žmogų. Ir kartu nebijoti būti savimi.
O kartais visa tai, matyt, prasideda nuo tokių mažų dalykų.
Nuo vieno „Aš ne proto bokštas!“ vidury istorijos užduoties.