Kartais pagalvoju, kam apskritai reikalinga dviejų žmonių – vyro ir moters – sąjunga? Kokia jos prasmė? Ar tik tam, kad susilauktume vaikų, juos užaugintume ir pratęstume giminę?
Jeigu pažvelgtume į gyvūnų pasaulį, pamatytume, kad daugeliui rūšių viskas vyksta gana paprastai. Patinas ir patelė susiporuoja, susilaukia jauniklių, kurį laiką jais rūpinasi, o vėliau pasuka savais keliais. Žinoma, gamtoje yra įvairiausių pavyzdžių, net ir tokių, kai poros išlieka kartu visą gyvenimą. Tačiau esmė ta, kad gyvūnai vadovaujasi savo prigimtine programa. Jiems nereikia sąmoningai mokytis kurti santykių – jie tiesiog daro tai, ką diktuoja jų prigimtis. O žmogus?
Mes juk turime ne tik instinktus, bet ir galimybę juos pažinti, suprasti, kas mus valdo, ir netgi sąmoningai pasirinkti, kaip elgtis.
Gamta mums padovanojo nuostabų mechanizmą. Potraukį tarp vyro ir moters, įsimylėjimą, nėštumą, kūdikio gimimą, prisirišimą, norą rūpintis savo vaikais. Visa tai lydi sudėtingi biologiniai ir hormoniniai procesai, kurie padeda žmonėms suartėti ir kurti šeimą.
Tačiau įdomiausia tai, kad šie jausmai nėra pastovūs. Pradinis įsimylėjimo intensyvumas ilgainiui keičiasi. Ir nors kartais kalbama apie trejų metų įsimylėjimo laikotarpį, iš tiesų nėra jokio universalaus hormoninio laikrodžio, kuris po trejų metų tiesiog išsijungtų.
Bet pats klausimas nuo to niekur nedingsta.
Kas nutinka, kai tas pradinis susižavėjimas praeina? Kai nebejaučiu to, ką jaučiau anksčiau?
Jeigu visą savo gyvenimą vadovaujuosi tik tuo, ką jaučiu, tuomet viskas atrodo labai paprasta. Nebemyliu. Nebejaučiu. Nebegaunu to, ko noriu. Vadinasi, šie santykiai man nebetinka.
Ir viskas. Skiriamės. Ieškome kito žmogaus, su kuriuo vėl pajusime tą patį susižavėjimą, artumą, malonumą.
Bet kuo tuomet mes iš esmės skiriamės nuo tos prigimtinės programos, pagal kurią gyvena gyvūnai?
Gal skamba grubiai, bet man atrodo, kad būtent čia ir slypi labai svarbus klausimas.
Ar žmogui pakanka tiesiog sekti savo instinktais? O gal mums duota galimybė sukurti kažką daugiau?
Ir čia prasideda visai kita santykių pusė, apie kurią, mano manymu, mes kalbame gerokai per mažai.
Juk kai pradedame sąmoningai kurti ryšį su kitu žmogumi, kai dedame pastangas išsaugoti artumą ne tik tada, kai mums gera, mes pirmą kartą pradedame pastebėti ir savo pačių prigimtį.
Iki tol man atrodo, kad aš tiesiog normaliai gyvenu. Noriu būti mylima, suprasta, išgirsta. Pykstu, kai negaunu to, ko tikiuosi. Priekaištauju, kai kitas elgiasi ne taip, kaip norėčiau. Ir visa tai atrodo savaime suprantama.
Bet vos tik pabandau sąmoningai atsižvelgti į kitą žmogų, net kai mano pačios norai tam priešinasi, pradedu matyti, kiek daug manyje veikia dalykų, kurių anksčiau nė nepastebėdavau.
Ir galbūt būtent čia prasideda tikrasis žmogaus augimas?
Juk šeima nėra vien vieta, kurioje gimsta ir auga vaikai. Tai ir vieta, kurioje du suaugę žmonės gali mokytis kurti ryšį, kuris nepriklausytų vien nuo jų momentinių jausmų.
Ir vaikai visa tai mato. Mes juos auklėjame ne tik žodžiais, ne tik aiškindami, kas yra gerai ir kas blogai. Mes jiems kasdien rodome, ką reiškia būti žmogumi. Kaip elgiamės, kai nesutariame. Kaip rūpinamės vienas kitu. Kaip mokomės išgirsti kitą, net kai patys norime visai ko kito.
Ir man atrodo, kad tai viena didžiausių dovanų, kurias galime perduoti savo vaikams. Nes juk nenorime jų užauginti tik tam, kad jie vieną dieną susirastų partnerį, susilauktų vaikų, o pasikeitus jausmams viską pradėtų iš naujo.
Norisi perduoti jiems kažką daugiau. Galimybę suprasti, kad santykiai nėra vien tai, ką gauname iš kito žmogaus. Kad meilė nėra tik jausmas, kuris šiandien yra, o rytoj gali išnykti. Kad ryšį galima sąmoningai kurti, auginti, stiprinti.
Ir štai todėl mane taip neramina skyrybų mastas. Ne todėl, kad manau, jog kiekviena santuoka privalo būti išsaugota bet kokia kaina. Gyvenime būna labai įvairių situacijų.
Bet todėl, kad vis dažniau kyla klausimas: ar mes apskritai suprantame, kam kuriame šeimą?
Jeigu vienintelis mūsų tikslas yra gerai jaustis kartu, kas mus laikys, kai tie jausmai pasikeis?
Galbūt dviem žmonėms reikia kažko daugiau. Bendro tikslo, kuris būtų aukščiau už kiekvieno asmeninius norus. Ne tik užauginti vaikus, ne tik susikurti patogų gyvenimą, bet ir išmokti kurti tikrą ryšį.
Tokį, kuriam jau reikia ne vien gamtos duotų instinktų, bet ir mūsų pačių sąmoningų pastangų.