⁃ Brangusis, mes būsime tėvais!
⁃ Valio!…
Laukimas. Nerimas. Hormonai. Gimdymas. Džiaugsmas. Susitelkimas. Viskas pagal planą. Pirma šypsena. Nuovargis. Hormonai. Bėgimas. Vyras grįžta namo vėliau. Bemiegės naktys. Laimė. Vienišumas. Stresas. Prasmė. Hormonai. Trūksta kažko. Vis dar patraukli? Tyla. Nebegraži? Tyla. Vidinis konfliktas. Išorinis konfliktas. Kas pasikeitė? Kur tie du jaunuoliai, kurie maudėsi nuogi mėnulio šviesoje? Noriu, kad jie grįžtų! Ne, bet ir nenoriu. Kas darosi su mumis? Tyla. Hormonai.. karas…?
Žinome, kad tapus tėvais, visiems įvyksta stiprūs pokyčiai gyvenime. O ypatingai moterims.
Kartais net sunku įsivaizduoti kokią vidinę transformaciją praeina moteris, tapusi mama. Dažnai ji net ne savo noru atlieka tai, ką atlieka, nes tokia jos vidinė programa. Ir tai būtina suprasti.
Pamenu bandžiau paaiškinti apie šiuos pokyčius savo vyrui: ,,Įsivaizduok, kad kažkas atjungė tavo smegenis ir pajungė prie šeimos šerdies: tu staiga girdi visus vaikus ir tik jie tau rūpi, negali pailsėti kol vaikai nesumigo, nes ,,O kas, jeigu?”.
Taip yra. Stipriau ar silpniau, bet tai paliečia kiekvieną mamą. Taip veikia moters prigimtis. Viskas persipina, persimaišo ir tos ankstesnės mergaičiukės nebėra (ko dažnai pasiilgsta vyrai, mat juose tokių radikalių pokyčių neįvyksta). Nuo šiol moteris jaučiasi atsakinga ne tik už save. Ji nustoja žaisti, rizikuoti savimi.
Ir tai vienas gražiausių potyrių, kuriuos kada patyriau. Nors ir jie turi savo kainą.
Mūsų šeimoje trys vaikai. Ir pamenu, belaukiant trečiojo mažylio, turėjau vidinį virpulį ,,O kaip bus? Ar sugebėsime atlaikyti dar vieną bangą? Ar sugebėsime ja pasinaudoti, kad dar stipriau suartėtume ir jaustume dar didesnę pagarbą vienas kitam, jog laikomės priesakos: ,,Ir džiaugsme, ir varge? Ar tikrai jos laikysimės? O jeigu norėsim pasiduoti? O jeigu nežinosim ką daryti?”.
Klausimas ,,O ką daryti?”, kai partneriai nebegyvena kartu ar jau nešami pareiškimai skyryboms, gali būti pavėluotas. Pasirinkimas turėtų būti atliktas vos partneriams sutarus, jog kad ir kas benutiktų, eisim kartu. Artėsime vienas prie kito. Jūros bangavimo nepakeisime, bet galime išmokti čiuožti bangomis ir mėgautis tiek stovėjimu ant lentos, tiek ir nukritimais po vandeniu.
Puikiai žinau, kad viena yra sakyti, o kita – daryti, kai pasaulis verčiasi aukštyn kojom, o tu per sukastus dantis bandai jam pasipriešinti. Bet daźnai, praktiškai visada, gelbsti pasiruošimas.
Būti tėvais, sėkmingai sugyvenančiais tėvais reikia mokytis ir ruoštis.
Labai gerai pamenu pasiruošimus gimdymui: kiek kūną pripratinsi atlikti pratimus, tiek juos ir atlikti tikrojo proceso metu, nes tavo smegenys nebeveiks. Kūnas dirbs mechaniškai. Tik įprotis padėts įtemptoje situacijoje nepasimesti.
Taip ir santykiuose. Reikalingas labai stiprus pasiruošimas, kad pasitaikius kliūčiai partneriai išliktų kartu, o ne pabėgtų kiekvienas į savo komforto zoną (ko begalo norėsis!).
Pavyzdžiui, gimus vaikeliui santykiai greit atšąla, nes moteris nustoja domėtis savo vyru, vyras irgi dažnai nesugeba priimti moters pokyčių. Kažkaip stengiuosi vietoj ,,Man taip nenutiks” galvoti: ,,Nežinau kas bus rytoj. Ką galiu padaryti šiandien, kad mums taip nenutiktų?”. Ir tai natūraliai veda prie dalykų, kurie papildo šeimos židinį.
Tikrai būna sudėtinga susiderinti laikus, kada tėvai galėtų pabūti dviese (kaip senais, gerais laikais 😌). Bet galima tai kažkuo pakeisti, gal daugiau laiko kalbėtis, parodyti, jog esame vienas kitam patrauklūs. Net jeigu ir to nejauti kartais, verta suvaidinti. Kaip su šypsena – iš pradžių apsimeti, kad šypsaisi, o vėliau imi tai daryti natūraliai. Ir svarbiausia, tau tai teikia džiaugsmą!
Gerai pagalvojus, kad man labiau suteikia malonumo: nepatenkintai stebėti savo vyrą ir kritikuoti jį ar atsižvelgti į jo geras savybes, jas vertinti ir puoselėti?
Čia tik maža kruopelė darbo, kurį atlieka Jis ir Ji, bet gal ir pradėkime nuo mažų dalykų ir palaipsniui kilkime kartu aukštyn, kur mūsų santykiai vis stiprės ir stiprės, gilės ir gilės, ir, svarbiausia, labiau ir labiau mus džiugins!