O kas apie Ją?

„Padalinkite mane pusiau: gerąją pusę palikite man, o su kita darykite, kas būtina.“ Tą vakarą ji norėjo paklausti, kodėl taip paprasta pažeminti, bet taip velniškai sunku pamatyti kitame gera. Juk miestas pilnas šūkių apie empatiją, knygynai – knygų apie ryšį, internetas lūžta nuo patarimų, kaip bendrauti. Ar to neturėtų užtekti? Tai kodėl vis tiek taip […]

– Ar aš pasenau?  – Ne, tiesiog nustojai żaisti.  Ji sustiko jį ir prasidėjo žaidimas. Ji nusišypsojo, jis pamerkė akį. Ji nusisuko, jis prisiartino. Ji laukė, jis pabučiavo. Tai taip tikra. Tai taip nuostabu. Įsupa šis žaidimas į šydą, kuomet pasaulis pasirodo beribis. Jie abu vienas dėl kito, atrodo, padarytų bet ką. Jie abu žaidžia

Išmintinga moteris – tylus pasaulio pamatas Nežinau kas geriau moteriai ar nuolatos jausti kritiką vyro atžvilgiu, jog per mažai imasi iniciatyvos ir pan., ar suvokti, jog tik nuo jos pačios priklauso, kaip elgiasi vyras.  Moters vidinis požiūris ir santykis su vyru lemia didžiąją dalį jo santykio su ja. Kažkada išgirdau mintį ,,Išmintinga moteris ištekėjusi už

Kai laikas bėga tarsi smėlis pro pirštus, kartais imu panikuoti – ar spėsiu pagauti vieną kitą vertingą smiltelę, ar to pakaks, jog jausčiau, kad iš gyvenimo gavau užtektinai. Galbūt galvą susuko artėjanti vidurio amžiaus riba, o gal taip tyčia sugalvota – kad būtent ties šia riba turi įvykti didelis lūžis. Ant širdies užgula sudėtingesni klausimai.

Gimimo diena kasmet atneša nepažintų minčių, kurioms prisijaukinti reikia laiko. Verčiu dar vienų metų puslapio lapą suvokdama, jog nėra nieko vertingesnio už  tvirtą ryšį ir gerus santykius tarp žmonių. Ir nebūtinai jie pasireiškia mums akiai patraukliomis formomis. Kas svarbiausia – žmogaus intencija sąvekajant su tavimi ir pastangos suartėti labiau nei buvome vakar. Labai norisi paprašyti

O gal tai normalu moteriai? Tą mintį tyliai esu sau sakiusi ne kartą. Ir tikrai ne aš viena. Moterų gyvenimuose dažnai jaučiamas slaptas – o kartais visai atviras – spaudimas būti viskuo: partnerio ramintoja, vaikų mama, savo pačios kritike, virtuvės fėja, emocijų vertintoja, logistikos vadove… ir vis dar švelnia, moteriška, įkvepiančia. Geriausia – viskuo vienu

Aš vis galvoju ir galvoju – iš kur pas mus, žmones, kyla tuštumos, emocinio nuovargio jausmas? Dėkoju likimui, kad kartais suveda su labai įdomiais žmonėmis, kurie atsako į man rūpimus klausimus (dažnu atveju net to nesuprasdami). Gerai panagrinėjus šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempą, nesunku suprasti, kodėl esame tokie emociškai išsibalansavę. Pasekmė – tampame piktesni, sunkiau jaučiame

Apie moterišką galią Moterys visada tyliai neša stiprybę, kuri palaiko šį pasaulį. Tai dažnai neišsakoma, nematoma, savaime suprantama – bet be jos nebūtų nei gyvenimo, nei namų, nei tvarkos. Moteris puoselėja gyvybę, augina kartas, ir suteikia šilumą kiekvienai erdvei, kurią paliečia. Ji yra namų širdis, šeimos siela, ir tyli jėga, kuri suka pasaulį.  Pasaulis stovi

Kaip visada po gero filmo ar knygos, paremtos tikrais herojų išgyvenimais ir įveikimais, susimąstau apie jautrumą. Jautrumą vietai, laikui ir situacijai, kurioje esu. Kaip svarbu visgi išgyventi tikrąjį man skirtą gyvenimą, nepaliekant nieko kitai – „geresnei“ – akimirkai. Bet ką daryti, kai vis atsiranda svarbesnių dalykų nei sąmoningas dabarties priėmimas? Vis atsiranda kažkas svarbiau nei