Straipsniai

Kartais gyvenime įdomiai nutinka: tam tikru klausimu tampi tarsi upe, į kurią suteka daug upeliukų. Pastaruoju metu mane pasiekia nemažai atgarsių apie „kitokius“ vaikus. Vaikus, kurie jautresni išoriniams dirgikliams, tačiau patys ne visada empatiški kitiems; vaikus, kurių aktyvavimo kodas – atsakymas į klausimą „kodėl?“; vaikus, kuriems „pasodinti medį, pastatyti namą“ nėra savaime suprantamas gyvenimo tikslas; […]

Kaip lengva, atrodo, žavėtis mažesniu vaiku: koks jis mielas, kaip įdomiai kažką pasakė, nupiešė, sukonstravo. Tas teigiamas dėmesys ir palaikymas yra tarsi trąšos: vaikas auga, pasitiki savimi, nebijo žengti pirmyn. O su vyresniu vaiku neretai pradedame elgtis kaip su sau lygiu: jis jau turi „suprasti iš karto“, teisingai reaguoti į pastabas, „susitvarkyti“. Ir kažkur pakeliui

Kartais atrodo, jog vaikas jau didelis. Jis kalba, vaikšto, protingai svarsto, atrodo viską supranta. O viduje jis pereina į kitą etapą – ir būtent todėl šiame amžiuje šeimose dažnai padaugėja: Tai nebūtinai blogas įprotis ar blogas auklėjimas. Dažnai tai tiesiog ženklas: vaiko vidinis pasaulis tapo sudėtingesnis. Iš kur atsiranda daugiau baimės? Maži vaikai ilgą laiką