Arba dienos, kai atrodo, kad visi iš tavęs kažko nori
Vis pagalvoju, kada gi būna tas momentas, kai norisi pasakyti, jog eikit visi po velnių! Norisi nematyti, negirdėti. Trumpam persikrauti. Galvoju kodėl taip yra? Iš kur, kada kyla tokios mintys? Ir šiai dienai vienas ryškiausių, pasikartojančių atvejų – per didelis visų reikalavimas.
Tikiu, kad mes, moterys, ypatingai jautriai tai išgyvename. Tas įgimtas noras, jog visiems būtų parūpinta viso, ko jiems reikia dażnai nutrina asmenines ribas. Nors kartais klausiu gal neveltui gamtoje sutverta taip, jog vaikai gauna emocinį palaikymą, patarimus, auklėjimą ir pan. labiau per mamą. Ji visgi arčiau jų nei tėtis (dauguma atveju, nenoriu nieko įžeisti).
Tai ,,tomis” dienomis, kai nušaudo visi vidiniai saugikliai, ėmiau fiksuoti kas sukelia mano reakcijas, kaip to išvengti ar sušvelninti. Galiausiai, panaudoti visų labui.
Vienas dažniausiai sutinkamų pavyzdžių, kai vaikai suka aplink ratus, tarsi nori iš manęs kažko, bet paklausti ar kas nutiko, ar nori kažką pasakyti, jie nuoširdžiai nežino ką atsakyti. Jie tarsi jaučia, kad turiu kažką jiems duoti. Po tokių kelių valandų man ima kilti pirmoji irzlumo banga su gana su svariais pasiteisinimais: tegul sugalvoja ko nori, lai patys pasidaro, prie ko čia aš?!
Negana to, į tokį emocinį foną grįżta vyras. Jis tikisi vos kelių minučių su žmona, bet bent menkiausias jo kvietimas pokalbiui sužadina vidinius žaibus, lydimus kaltinimais ,,ko jis dabar iš manęs reikalauja? O man? Kas apie mane pagalvos?”. Štai čia bet kuriuo momentu ima suktis uraganas ir jau nebeaišku, kas iš ko čia reikalauja ko. Sėdi užančia galva ir stebi spektaklį, pavadinimu ,,Šeima”. Šmėsteli mintis, kad gal tu ir sukūrei tą uraganą, gal aš ir turiu jį nuraminti.
Nevyniojant nieko į vatą, drąsiai rašau, kad taip, moteris pirmoji gauna smūgį iš gamtos, paskui ją – visa jos aplinka. Kelionės tikslas, deja, taip pat priklauso kiek moteris staigiai geba numesti savas tiesas ir stengiasi ieškoti būdų kilstelėli namų atmosferą aukščiau kilusios suirutės.
Ryšys.
Vienintelis man žinomas būdas, kuris veikia visada. Tik ne tas ryšys, kuriame sukandus dantis reikia dar truputį pakentėti, dar truputį visus suprasti ir dar kažkaip gražiau sureaguoti. Tokiomis akimirkomis manyje tam paprasčiausiai nebėra vietos.
Veikia kitas dalykas – nustoti aiškintis, kas čia teisus. Vaikai, kurie jau kelias valandas sukasi aplink mane, greičiausiai ir patys nežino, ko nori. Vyras, grįžęs namo ir norintis kelių minučių pokalbio, nebūtinai kažko iš manęs reikalauja. O aš, mintyse šaukdama „o kas pagalvos apie mane?“, iš tiesų irgi kažko iš jų reikalauju.
Kad suprastų.
Kad pamatytų.
Kad duotų erdvės.
Kad pagaliau nieko nenorėtų.
Ir staiga pasidaro juokinga: namuose pilna žmonių, kurie vienas iš kito kažko laukia, ir kiekvienas jaučiasi tas, iš kurio reikalaujama. Štai čia man ir prasideda tikrasis darbas. Pabandyti pakeisti kryptį.
Iš „ko jūs visi iš manęs norite?“ į „kas dabar vyksta tarp mūsų?“.
Kartais tam užtenka prisėsti šalia vaikų. Kartais – garsiai pasakyti, kad man jau per daug ir reikia dešimties minučių tylos. Kartais – apkabinti vyrą anksčiau, nei spėju išvardyti visus argumentus, kodėl šiandien jis pasirinko visiškai netinkamą momentą pokalbiui.
Kažkas turi pirmas nustoti maitinti uraganą. Ir vis dažniau matau, kad šeimoje tas „pirmas“ nebūtinai yra kaltas. Tai tiesiog tas, kuris pirmas pastebėjo, kas vyksta. Tą akimirką, kai pastebiu aš, pasirinkimas jau mano.
Galiu dar kartą įrodyti savo tiesą.
Arba pabandyti išsaugoti tai, kas už ją svarbiau.