Dailės pamoka galerijoje
Su vaikais apsilankėme Šiaulių dailės galerijoje. Tai buvo kitokia meno / dailės pamoka.
Aš bent jau iš savo vaikų žinau, kad tokiam apsilankymui labai padeda konkreti užduotis. Galbūt ji ir neleidžia pamatyti visko, bet bent jau tikrai įsitikini, kad kažką pamatysi. Kitu atveju visas vizitas gali virsti tiesiog chaosu arba nežinojimu, prie ko sustoti.
Aišku, kartais tokie apsilankymai vyksta ir visiškai improvizuotai. Bet pažinodama savo vaikus žinau, kad jiems labiau padeda užduotis.
Šioje galerijoje buvo trys erdvės. Pirmoje erdvėje – skulptūros. Čia mes tiesiog laisvai tyrinėjome skulptūras, ir buvo labai įdomu pamatyti, kaip vaikai suvokia meną, kuris yra trimatis.
Jie ieškojo medžiagiškumo, iš ko tos skulptūros padarytos. Ieškojo tam tikrų fizikinių dėsningumų: kaip jos stovi, kur balansas, kaip išlaikoma pusiausvyra, kaip nenugriūna, kaip tas daiktas padėtas ant žemės.
Viso to nesuplanuosi. Visa tai buvo labai įdomus atradimas ir man pačiai, nes aš tarsi žiūrėjau visai kitus dalykus. Mane labiausiai traukė spalva, šešėliai, kaip jie krenta.
Įdomu buvo matyti, kad aš ir dukra labiau linkome į spalvas, į tai, kaip krenta šešėliai, kokios jų formos. O berniukai iš karto ėjo į konstrukciją: iš ko padaryta, kaip čia stovi, kaip čia pasvirę ar nepasvirę.
Po to ėjome į antrą salę, kur buvo Renatos Murauskaitės darbai – tam tikri objektai, juodai balti, maži paveikslėliai. Pirmasis mūsų veiksmas buvo tiesiog ramiai, neskubant apžvelgti visus paveikslėlius. Kur norisi – sustoti ilgiau, kur ne – eiti toliau.
Tada pabandėme paieškoti, kaip mes šiandien jaučiamės. Kiekvienas išsirinko paveikslėlį ir bandė apibūdinti: šiandien jaučiuosi taip.
Vienas palyginimas buvo labai juokingas. Ten buvo nupiešta tarsi ganyklų pieva, joje už tvoros ganosi arkliukai. O sūnus sako: „Čia jaučiu, kaip mano nesąmonių ožiukai bėgioja. Ir nuo kiekvienos mano nesąmonės tie ožiukai dauginasi.“
Tai buvo labai juokingas ir kartu labai taiklus palyginimas.
Po to, kad priartėtume prie autoriaus minties, bandėme savo išsirinktiems paveikslėliams sugalvoti pavadinimus. O jau kai gimė pavadinimas, tada pasilenkėme ir perskaitėme, ką autorius iš tikrųjų piešia.
Man tai buvo labai įdomi tvarka: pirmiausia vaikas pats pamato, pats įvardija, pats susieja su savimi. Ir tik tada susitinka su autoriaus mintimi.
Vėliau vaikai labiau žiūrinėjo detales – kaip ten nupiešta, kokios linijos, kaip viskas padaryta. Sūnui tai buvo ypač aktualu, nes jis pats mėgsta piešti tušinuku grafiką, todėl jam buvo įdomu žiūrėti ir į pačią techniką.
Tada užlipome į antrą aukštą. Ten buvo dar viena paroda su daug skirtingų paveikslų. Čia išsikėlėme kitą užduotį: stabtelėti prie kiekvieno darbo, o paskui išsirinkti savo favoritą. Arba, priešingai, išsirinkti tą, kuris labiausiai erzina, sukelia kokią nors emociją, gal net atmeta.
Galbūt tau patinka pati idėja, bet galvoji, kad autorius ją galėjo parodyti kitaip. Gal kažkas kliūva, kažkas nepatinka, bet vis tiek sukelia reakciją. Man atrodo, kad ir tai yra labai vertinga.
Tuos išsirinktus paveikslus nusifotografavome, o namuose atsispausdinome ant popieriaus. Tada vaikai juos pildė laisva forma.
Iš pradžių galvojau, kad gal būtų galima dirbti su tais darbais, kurie nepatiko ar kažkaip sutrikdė, bet paskui labiau pasukome į kitą pusę: kuris paveikslas patiko ir ką dar norėčiau jam papildyti, pridėti nuo savęs.
Taip gavosi savotiškas bendras kūrinys. Vaikas ne tik pažiūrėjo į paveikslą, bet ir tarsi pratęsė jį savo mintimi.
Visa ši dailės pamoka gavosi labai įdomi. Ir man pačiai šis apsilankymas buvo truputį jaudinantis, nes labai seniai laukiau tokių dailės pamokų — kai mes galime ateiti į galeriją, atsisėsti, kalbėti apie kažkokį darbą.
Ilgai nedrįsau, nes vaikai dar nėra dideli. Vis atrodė, kad gal dar ne laikas. Bet metų gale pagaliau išdrįsome ateiti ir suvokiau, kad jie jau savotiškai yra pasirengę.
Net keturmetis rado susidomėjimą. Mes visi žiūrėjome kartu.
Aišku, turbūt ne su kiekvienu vaiku ir ne kiekvieną dieną tai įmanoma. Bet jeigu vaikai turi potraukį, turi susidomėjimą, galerija gali būti labai labai faina aplinka.
Po šio apsilankymo vaikai patys pasakė, kad norėtų daugiau tokių dailės pamokų. Galbūt kitą kartą mes net atsisėstume eskizuoti. Matysim.
Bet man šį kartą buvo labai svarbu pamatyti, kad galerija vaikams gali būti ne tik vieta, kur reikia ramiai vaikščioti ir nieko neliesti. Ji gali tapti vieta, kur galima stebėti, klausti, rinktis, įsižiūrėti, kalbėtis ir paskui dar pratęsti tai namuose.