Einu.
Kažkas stumteli iš nugaros.
Tada užlipa smailiu aukštakulniu batu.
Susiriečiu iš skausmo.
Ir galvoju, kas skauda labiau – kūną ar iš jo bandantį prasiveržti melą:
„Man nerūpi, ką sako kiti.“
Rūpi.
Ypač kai tie kiti – ne visai svetimi.
Tas tolimesnis šeimos ratas, kurio gyvenimo dalimi norėtųsi būti.
Atsitiesiu ir jaučiu, kaip nugara perbėga tarsi šimtas šimtakojų.
Bet ar įmanoma būti arti, kai du pasauliai gyvena pagal skirtingus kompasus?
Kai vienų rodyklė atkakliai rodo į šiaurę, kitų – į pietus?
Kaip juos suliesti?
Surišti?
Susieti?
Kur yra tas taškas, kuriame galime susitikti?
Virš to, kaip rengiuosi, ką valgau ir kaip miegu.
Virš to, kur dirbu ir ką mėgstu.
Virš to, kuo tikiu ir kuo netiki kitas.
Virš visko, dėl ko taip lengva nuspręsti: jis ne iš mano pasaulio.
Kryžkelė.
Einu ir galvoju:
gal čia nėra vieta, kurioje turime pasirinkti tą pačią kryptį.
Gal tai vieta, kurioje pirmą kartą turime rasti kažką, kas būtų svarbiau už abi kryptis.
Kas mus austų į vieną audinį.
Skirtingus siūlus,
skirtingų spalvų,
einančius skirtingomis kryptimis.
Bet susipynusius taip,
kad būtų šilta.
