Vaikų auklėjimas

– Noriu to, dabar nenoriu! Noriu to, ką turi jis! Duok man tą! O dabar šito noriu! Noriu! Noriu! Noriu! 😁 Pažįstama? Myliu savo vaikus ir noriu suteikti jiems visko, kas geriausia, bet tai nereiškia, kad kiekvienas jų galvoje kilęs noras yra geriausia. Mes tėvai – vedliai, matantys keletą žingsnelių į priekį, o pasiduodami vaiko

Keletą dienų galvoje sukasi klausimas – ką vaikams gali duoti tėvai? Šiandien jaučiasi toks milžiniškas atotrūkis tarp kartų, kurį vis dar bandome kompensuoti išoriniais dalykais. Bet dažnai jie tik sukuria iliuziją, kad mes turime tarpusavio ryšį. Atrodo, kai aš buvau maža, viskas buvo gerai. O kas šiandien pasikeitė? Kodėl mūsų vaikų netenkina gyvenimas toks, kokį

Neseniai teko sudalyvauti seminare apie paauglystę ir virtualų gyvenimą. Buvo paliesta tema: masiškai plintanti programėlė “TikTok”. Žinot, po vebinaro norėjau verkti… košmaras, koks gyvenimas laukia mūsų vaikų jeigu nesustabdysime šios žmonijos degradacijos. Vis aiškiau darosi, kad visgi vaiko gyvenimo pagrindai yra kuriami tėvų. Nė viena pasaulio vyriausybė, mokykla ar organizacija negali pasirūpinti kiekvienu planetos kūdikiu

Vaikus reikia girti ne už rezultatą, bet už jų įdedamas pastangas. Kitu atveju vaikas nebesistengs, bet orientuosis tik į rezultatą. Todėl reiktų stengtis akcentuoti ne laimėjimus, o jo pastangas. Parodyti, kad vertiname tai, kiek jis praktikavosi. Vaikas turi nuolatos jausti, kad tėvai kvėpuoja jam į nugarą pasitikėjimu. Dauguma vaikų šiandien atlieka dalykus tik dėl rezultato,

,,Pažiūrėk kokia ta mergytė šauni. Tu irgi galėtum tokia būti.” Nuolatinis vaiko lyginimas su kitais mažai padedame jo asmenybei tobulėti, labiau priešingai – palaipsniui užgęsiname ir nužudome tikrąjį vaiką, sumenkiname jį. Kažkada girdėjau gerą pavyzdį: ,,įsivaizduok, tu ateini į darbą ir girdi kaip visi kolegos giria tavo bendradarbės šukuoseną ir net nepastebi tavo naujos suknelės.

Mano gyvenime daug pavyzdžių, kuomet tiesiog žaviuosi gamtos tobulumu. Buvo tokie tobulai užprogramuoti procesai kaip nėštumas, gimdymas, gimimas, o dabar turiu galimybę pažinti kas yra žmogus, jo prigimtis. Vienas toks pavyzdys iš mūsų patirties: konkurencija tarp vaikų. Ne paslaptis, kad jau darželyje tarp vaikų vyskta konkurencija (kas stipresnis, kas geresnis ir pan.), kadangi mes darželio

Maria Montessori savo metodikoje labai akcentavo šį principą, kad leisti vaikui pačiam daryti dalykus, kurių jam reikės gyvenime. Ir tikrai su tuo sutinku. Tik čia egzituoja maža detalė – kaip suvaldyti tą norą sukontroliuoti kitus taip, kaip man patogiau??? Vakar išėjome pasivaikščioti su vaikais. Kadangi atstumas buvo numatytas nemažas, tai pasiėmėme vežimėlį dukrai. Žinoma, pusiaukelėje

Ar, žvelgiant į kūdikį, dažnai pagalvojate, kad jie visiškai sąmoningi žmonės, tik jų išorinis kūnas toks? Pripažinsiu, tai viena sudėtingiausių užduočių mano gyvenime 😄🙈. Protas visaip bando įtikinti, kad kūdikis yra mažas, nieko nemokantis, mažai ką suprantantis, silpnas kūrinys. Jis nieko nemato, guli sau lovelėje, paskui šiek tiek ropinėja ant grindų. Bet dauguma tėvų labai

,,Apkabink mane, mama! – pauzė, – man tai padeda nusiraminti. Aš negaliu suvaldyti to žvėries savyje…” Tokį prašymą išgirstu, kai sūnų užplūsta nevaldomos emocijos. Tai žodžiai, kurie nuginkluoja viską, nuramina bet kokias neigiamas ,,bangas” aplink ir sugrąžina mane prie pagrindinės auklėjimo esmės – padėti vaikui vystytis sąmoningu žmogumi. Dar iki išgirstant vaiko prašymą, kažkodėl norisi