Šiuolaikiniai vaikai sukurti tarsi iš visai skirtingų dalykų negu buvome mes. Viskas pasikeitė. Todėl mums nereikėtų vadinti jų hiperaktyviais, nes jeigu tai pasireiškia masiškai kone deviniems vaikams iš dešimties, tai pagal šio pasaulio standartus jie yra normalūs, o mes – nenormalūs.
Jeigu taip, tai gal tereikia sugalvoti kaip sukurti sistemą, kad šie vaikai galėtų ,,nuleisti garą”? Yra daug informacijos kaip veikia hiperaktyvaus žmogaus smegenys ir ko joms reikia. Tiesiog problema ta, kad neturime vientisos sistemos tai pritaikyti. Nesunku nuspėti, kad užspausti vaikai ateityje turės rimtų problemų.
Čia kaip garo mašinai užkišti kaminą ir laikyti garus viduje. Anksčiau ar vėliau mašina neatlaikys. Garai privalo išeiti.
Teoriškai tai supranta daug kas. Aš net pati sulaukiu palaikymo, kad ,,tegul laksto vaikai, juk jie vaikai!”. Taip, tegul laksto, kol nepaliečia kažkieno asmeniško intereso. Tada greit viskas apsiverčia antraip…ir tėvai, ir vaikas imami sprausti į rėmus.
Pamenu vieną nutikimą: išėjome su vaikais į kiemą pasidžiaugti sniegu. Paprastai judame iki parko ar parkelio, o šiandien pamaniau, kad jeigu rasime veiklos daugiabučio kieme – tai galėsime dažniau išbėgti to garo ,,nuleisti” ir grynų oru pakvėpuoti.
Deja, visą laiką buvo įtampa. Savo kieme! Tai vaikai per garsiai sušuko, tai kodėl aplink medžius laksto, tai kodėl sniegą mėto… Žodžiu, buvome nuolat stebimi kaip didžiausi kiemo piktadariai. Negalėjome būti savimi. Buvo labai gėda. Gėda dėl suaugusių žmonių, kurie neleido vaikams būti vaikais tik dėl savo asmeninio komforto.
Ir tai kažkaip nuliūdina, kalbant ne tik apie savo vaikus.
Keista, kad visuomenė skundžiasi hiperaktyviais vaikais, bet nesuvokia, kad tokiems vaikams reikia kitokios rutinos, negu buvo anksčiau.
Mes liepiame vaikui tylėti ir sėdėti ramiai. Girdėjau kartą, kad vienam vaikui labai nesisekė mokykloje susikaupti ir nusėdėti vietoje, mokytoja vis drausmino ir drausmino vaiką, kol tėvai ryžosi kreiptis į privačia mokyklą pagalbos. Kas nutiko? Naujoje mokykloje vaikui buvo daromos trumpos aktyvios pertraukėlės kas 15 – 20 minučių ir problemos dingo.
Dar vienas pavyzdys, vaikui buvo labai sunku sėdėti suole, tad mokytoja pasiūlė mokytis atsistojus. Vaikui buvo suteikta laisvė prisiderinti prie savo kūno. Juk vaikas natūraliai toks gimė. Jis toks. O mes turime auginti vaiką, atsižvelgdami į jo charakteristikas.
Visi individai skirtingi, todėl ir sistemos turėtų būti pritaikytos lanksčiai. Jeigu vaikas aktyvus, negalima jo pasodinti dešimčiai valandų prie knygų.
Arba, atvirkščiai, jeigu vaikas sėslus, negalima jam liepti visą dieną bėgioti, piešti, šokti ir pan.
Neturiu omenyje, kad reikia vaikams leisti daryti, ką jie nori. Ne. Tiesiog priimti faktą, kad kone kas antras vaikas yra ,,kitoks”, tai kodėl nesukūrus jiems draugiškų sistemų, kurios tiesiog atliktų savo funkciją. Juk žmogaus viso gyvenimo tikslas nėra baigti darželį ar mokyklą, vėliau dirbti visą amžių ir numirti. Tai tik tarpinės stotelės, kuriose irgi galime mėgautis gyvenimu, o ne laukti ,,kol užaugsim”.
Ši sparčiai aštrėjanti problema verčia dar labiau norėti pasaulio, pritaikyto naujajai kartai, kuri nusipelnė gyventi laiminga! O reikia tiek nedaug: norėti padėti ir prisidėti prie tinkamos aplinkos kūrimo.
Puikiai suprantu, kad aktyvūs vaikai reikalauja daugiau mūsų vidinių resursų, pastangų, laiko, yra nepatogūs.
Bet mes neturime kitos išeities kaip tik priimti šį iššūkį, išeiti iš savo komforto zonos ir imti ieškoti aplinkų, kuriose vaikai galėtų be baimės jausmo, saugiai, fiziškai išsidūkti, laipioti, bėgioti, šūkauti ir pan. Tiesiog gauti to, ko reikalauja jų smegenys, jog nurimtų ir leistų ramiai augti ,,širdžiai” (žmogui).
Keista, kad dar visuomenė nepriima to, kad tik tokiu būdu galime padėti savo vaikams, sau ir aplinkiniams. Tai investicija į ramesnį, stabilesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Argi neverta pabandyti keistis?